Humoras

Iš neišleistos knygos „Ne tai dūdai ragas“

Meilės trikampis

Prieš kelerius metus su žmona važiavome aplankyti sūnaus Nerijaus, tuo metu studijavusio Anglijoje, Bornmute. Sūnus internete buvo nupirkęs mums vieną bilietą iš Londono už 5, kitą – tik už 1 svarą. Už tokią juokingą sumelę linguoti komfortišku autobusu per pusę Anglijos...  Žavu, bet ir neramu: o gal čia kur šuva pakastas? Tai būtų pokštas, jei paskutinę akimirką sužinotume, jog mūsų bilietai negalioja!
Viskas turėjo paaiškėti atvykus autobusui. Jo nekantraudami laukėme gal 3 valandas. Žmona, kaip ir dera lietuvio žmonai, pabrėžtinai ramiai įsitaisė ant suoliuko ir ėmė megzti. Aš gi atsidaviau profesiniam smalsumui: stebėjau praeivius. Pamėgtasis užsiėmimas šiuokart buvo kaip reta įdomus: prošal plaukė pasaulio rasės ir masės, galvos ir spalvos... Štai indas su Stalino stiliaus švarku, štai pro storus akinių stiklus mirkčiojantis japonas, o štai grakšti, nors ir įspūdingų sėdmenų, Afrikos duktė...
Ir tą pačią akimirką, kai mano žvilgsnis stabtelėjo ties juočke, ji grįžtelėjo į mane ir plačiai, kaip moka tik afrikietės, nusišypsojo! Plačiai ir galingai… Mane tarsi žaibas perliejo: nejaugi? Kodėl?! Kol aš apdujęs svarsčiau,  juodoji Afroditė, sukus apsukus, vėl spyruokliuoja pro šalį – ir vėl dovanoja man akinančią šypseną!
Sakytum perlų karolius užveria man ant kaklo… Ir kuo aš jai taip kritau į akį? Gal kadaise ir galėjau kažką sužavėti, bet dabar? Nebesu nei jaunuolis, nei gražuolis… O gal vis dėlto?.. Tuo tarpu žmona, nė neįtardama, kokia gaivalinga intriga bei puikybė verda jos vyro krūtinėje ir galvoje, toliau ritmingai švytravo virbalais…
Kai juodaodė trečią kartą ėjo pro šalį ir vėl pamalonino mane šypsena, man jokių abejonių nebekilo. Slėpdamas sumišimą, neva atsainiai grįžtelėjau atgal …ir pamačiau tiesiai man už nugaros stovintį Afrikos atletą! Jis irgi plačiai, kaip moka tik šios rasės žmonės, šypsojosi...
Puikybė šleptelėjo man po kojom kaip prakiuręs balionas. Laimė, žmona jo nepamatė...

Moralės kriterijai

Vakar su anūku Domantu pagavom žuvytę. Kaip ir moko geri filmai, buvome kilnūs, žuvytę paleidom. Domukas nusiminė, užtat žuvytė nuvingiavo laiminga, nuslydo vandeninėmis žolėmis – dėkinga mums ir visam pasauliui. Kaimynas mus net nufilmavo, sakė, ir kitiems parodys, kaip mes mylime gamtą.
Kitą rytą anūkas klausia:
– Ar žmonės gaudo žuvį dideliais laivais?
–  Žinoma! – atsakiau negalvodamas. – Ir dar kaip gaudo: tinklais, galingais varikliais ir kranais, vienu traukimu ant denio papila po kelias tonas!
– O kur deda pagautą žuvį? – neatlyžta Domantas.
– Kaip tai kur – suvalgo! Ir kitiem duoda, pavyzdžiui, zoologijos sodo gyventojams… O pelikanai ir kormoranai patys pasigauna… Ir meškos… Ir ruoniai, ir plėšriosios žuvys…  
– Tai kodėl aš negalėjau suvalgyti savo žuvies? – užveržė kilpą anūkas.
– Nu... ji buvo per maža... Tegul dar paauga!
Domantas susimąstė, atsiduso:
– Tai buvo didžiausia mano sugauta žuvis... Kaip gaila, kad aš ne kormoranas!

Žvejo charakteris

Skambinu bičiuliui, solidžios firmos vadovui, tariamės, ar važiuosim rytoj ant ledo.
Aš sakau:
– Girdėjau prognozę, bus stiprus vėjas, šlapdriba, ir dar rytys...
Suprask: tik paskutinis kvailys gali tokiu oru tikėtis gero laimikio.
Tačiau bičiulis patyli, patyli ir atsako:
– O ką? Negi mes pakeisim vėją?..

Gėlių parduotuvėje

Gėlių parduotuvėje – eilutė: šv.Valentino diena! Vyrai nekantriai mindžikuoja, dirsčioja į laikrodžius: brangi kiekviena minutė! Tulpės, rožės, gvazdikai – visi gražiausi žiedai plaukia konvejeriu, – išties, ar begali būti gražesnė šventė?! Staiga pro duris įvirsta įraudęs, iki ausų išsiviepęs vyriškis. Ir – tiesiai prie prekystalio, prie pardavėjų. Eilutė suniurna, pasišiaušia. O įsibrovėlis atsisuka ir garsiai pareiškia:
– Dovanokit, bet man ką tik gimė sūnus!
Ir pardavėjos, ir visa eilutė suakamenėja. Kai pagaliau atgauna žadą, vienas klientas susigraudinęs sako:
– Kad šiais laikais… Lietuvoj… Anykščiuos... gimtų vaikelis!.. Ot ir netikėk žmogus stebuklais!
– Tikrai! – atkunta ir kitas. – Nuostabu! Nerealu… Aš jūsų žmonai nuo savęs gėlę pridėsiu!
– Ir aš, ir aš! – suošia eilutė.
– Valio, dar Lietuva nepražuvo! – jau giedote gieda vyrai.
Valentino diena – bent akimirkai – pamiršta. O laimingas tėvas išvirsta gatvėn kaip Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio…

Mūsų tvirtovės

Kai vertybės kiekvieną dieną maišosi su nukritusiais lapais, apie ką žmogui galvoti? Ypač – košiant įkyriam vėjui, smelkiant lietui? Žinoma, apie ką – apie lietuvį! Jis neturi analogo visame pasaulyje, jo nėra su kuo net palyginti. Sakot, su medžiu? Pamenat Baranauską, Maironį: lietuvis ir miškas, lietuvis ir medis... O, taip: mes visi atėjom iš girios, iš Anykščių šilelio... Ir mūsų galvose iki šiol, ypač prieš rinkimus – tamsus miškas...
Bet tai jau nebeįdomu. Nuvalkiota. Mums juk verkiant reikia šiuolaikiškų technologijų, taigi ir modernių palyginimų! Šiandien ir medžio nieks rankiniu pjūklu nebedzyrina, tik husvarnom,  stihlais, bošais – dyzeliniais, elektriniais ir benzininiais, grandininiais ir diskiniais... Toli nuprogresavom!
Be štai vaikštinėju po gimtuosius Anykščius, dairaus – ir ką matau? Kairėj – malkų piliakalnis supiltas, dešinėj – malkų rietuvė dangų remia, už nugaros – malkų tvirtovė sumūryta. Net sunku suprast, kokiam amžiuj gyvenu: akmens, žalvario ar – nejaugi?! – išmaniųjų telefonų?! Sukom, sukom ratu – ir sugrįžom prie molio krosnies...
Vis dėlto kažkaip nepatogu, negatyvu, nekūrybiška būtų nieko naujo nesugalvot. Todėl ir šauna galvon palyginimas, šviežias kaip pirmutinės žibuoklės, kaip besituokiančių varnėnų čiulbesys: lietuvis ir malka. Tik paklausykit: lietuvis ir malka! Kas telpa žodyje „lietuvis“, sunku man būtų apibrėžti, bet štai kas telpa žodyje „malka“ – aišku kaip dukart du. Nes žodyje „malka” tobulai telpa viskas: drebulė ir ąžuolas, alksnis ir beržas, uosis – ir dvasinis ryšys su žeme, neblėstanti meilė gimtinei.
Nors į miesto herbą šį žodį ąžuolo lapuos įpink!

Senos draugės

Pasaulio anykštėnų suvažiavime susitiko dvi senos anykštėnės. Po ilgo nesimatymo gurkšnoja arbatą, šnekučiuojasi. Viena sako:
– Per atostogas taip atitrūkau nuo visko, kad nieko nebežinau: nei kur gyvenu, nei ką dirbu, nei kur esu… Dovanok, bet užmiršau ir tavo vardą, – ar negalėtum priminti? Draugė pagalvojo, pagalvojo ir sako:
– Ar jau dabar, iš karto?..

Atskiri miegamieji

A.Vienuolio-Žukausko memorialinius kambarius apžiūrinėja du vyrai ir stebisi – o kodėl ant atskirų durų parašyta: „Vienuolio miegamasis“ ir „Žmonos kambarys“? Muziejininkė paaiškina, kad anais laikais taip jau būdavę: inteligentai turėdavę atskirus kambarius, kiekvienas savo...
Vyras: – Mes irgi su žmona atskiruos kambariuos miegam. Maniau, tai blogai, o pasirodo – inteligentai!..

Pirmokas iš Ukmergės

Pirmokas iš Ukmergės, išklausęs gidės pasakojimus A.Baranausko klėtelėje, Vienuolio name ir dailės parodoje, teiraujasi:
– Jūsų toks darbas – visiems pasakoti?
– Toks darbas.
– Tai jūs visą dieną visiems vis pasakojat, pasakojat ir pasakojat?
– Pasakoju ir pasakoju…
Vaikas su užuojauta atsidūsta:
– Šūdas, ne darbas…

Gaigalas

Stovi vaikelis ant Šventosios kranto, dairosi. Atplaukia antis su šešiais ančiukais. Antelė budriai sergsti savo vaikus, nenuleidžia nuo jų žvilgsnio. Berniukas klausia savo mamos:
– O kur ančiukų tėvelis? Irgi užsieny?..

Privalumas

Filosofai sako, jog protingas žmogus ir ydą, ir nesėkmę sugeba paversti privalumu. Aš taip ir darau. Antai besimaudydamas pastebiu, jog ypatingo pasisekimo susilaukia plikiai: laumžirgiai bemat pasirenka blizgančius pakaušius ir tūpia ant jų kaip malūnsparniai... Vos spėju kraipyti savo aeroaikštelę!

Lietuviški žąsinai

Nūnai padebesiuos skraido ne tik kregždės ar vieversiai – andai įžiūrėjau... ne, ne Juozo Erlicko „landsbergį“, o visą pulką lietuviškų žąsinų! Kaip atskyriau, kad jie lietuviški? Ogi labai paprastai: visi su diplomais, partiniais bilietais, septynženklėm bankų sąskaitom, žemės sklypų planais, gražiai apsitaisę, iškalbūs... Kai kurie net su medžiokliniais šautuvais, firminėm meškerėm! Ir visi kaip susitarę girgsi, kad Lietuvoj vis geriau gyventi!
Po šimts, negi jie net iš padangės nemato, kur išskrido milijonas tautiečių?!

Talento kaina

Vilniuje, Rašytojų namuose – mano knygos pristatymas. Vakarui baigiantis, vedėjas praneša, jog atėjo metas pasivaišinti natūralaus lietuviško vyno taure – renginį remiąs „Anykščių vynas“. Pro suveriamas duris į gretimą kambarį plūsteli šurmuliuojanti srovė, joje ne vien kolegų, bet ir visai nepažįstami veidai...
Po kurio laiko pajuntu į save įbestą kažkokio vyro žvilgsnį. Akims susidūrus, jis ištiesia man ranką ir sako:
– Labai ačiū už vakarą, buvo nuostabu!
– Malonu girdėti! Ką galim, tą darom, – kaip paprastai atsakau.
Dar po kokių dešimties minučių tas pats vyriškis vėl prieina prie manęs ir trumpai drūtai rėžia:
– Jūs labai talentingas!
– Hm, – krenkšteliu kiek nustebęs: rašytnamy liaupsėm nesišvaistoma, dažnas čia pirmiausia galvoja apie savo išskirtinį genialumą...
– Ačiū, – sakau, – šiais laikais išgirsti gerą žodį – retenybė! Aš galiu išpuikti!
Vyriškis neatsitraukia, tik įdėmiai, klausiamai žiūri į mane. Ir staiga:
– Būkit žmogus, duokit keturis litus!
Mano besiskleidžianti puikybė bliūkšt kaip pradurtas balionas:
– Taip iš karto reikėjo sakyt...

Comment Box is loading comments...