Prieš kelerius metus
su žmona važiavome aplankyti sūnaus Nerijaus, tuo metu studijavusio Anglijoje,
Bornmute. Sūnus internete buvo nupirkęs mums vieną bilietą iš Londono už 5,
kitą – tik už 1 svarą. Už tokią juokingą sumelę linguoti komfortišku autobusu
per pusę Anglijos... Žavu, bet ir
neramu: o gal čia kur šuva pakastas? Tai būtų pokštas, jei paskutinę akimirką
sužinotume, jog mūsų bilietai negalioja!
Viskas turėjo
paaiškėti atvykus autobusui. Jo nekantraudami laukėme gal 3 valandas. Žmona,
kaip ir dera lietuvio žmonai, pabrėžtinai ramiai įsitaisė ant suoliuko ir ėmė
megzti. Aš gi atsidaviau profesiniam smalsumui: stebėjau praeivius. Pamėgtasis
užsiėmimas šiuokart buvo kaip reta įdomus: prošal plaukė pasaulio rasės ir
masės, galvos ir spalvos... Štai indas su Stalino stiliaus švarku, štai pro
storus akinių stiklus mirkčiojantis japonas, o štai grakšti, nors ir įspūdingų
sėdmenų, Afrikos duktė...
Ir tą pačią akimirką,
kai mano žvilgsnis stabtelėjo ties juočke, ji grįžtelėjo į mane ir plačiai,
kaip moka tik afrikietės, nusišypsojo! Plačiai ir galingai… Mane tarsi žaibas
perliejo: nejaugi? Kodėl?! Kol aš
apdujęs svarsčiau, juodoji Afroditė,
sukus apsukus, vėl spyruokliuoja pro šalį – ir vėl dovanoja man akinančią
šypseną!
Sakytum perlų karolius užveria man ant kaklo… Ir kuo aš jai taip kritau į akį?
Gal kadaise ir galėjau kažką sužavėti, bet dabar? Nebesu nei jaunuolis, nei
gražuolis… O gal vis dėlto?.. Tuo tarpu žmona, nė neįtardama, kokia gaivalinga
intriga bei puikybė verda jos vyro krūtinėje ir galvoje, toliau ritmingai
švytravo virbalais…
Kai juodaodė trečią kartą ėjo pro šalį ir vėl pamalonino mane šypsena,
man jokių abejonių nebekilo. Slėpdamas sumišimą, neva atsainiai grįžtelėjau
atgal …ir pamačiau tiesiai man už nugaros stovintį Afrikos atletą! Jis irgi plačiai, kaip moka tik šios rasės
žmonės, šypsojosi...
Puikybė šleptelėjo
man po kojom kaip prakiuręs balionas. Laimė, žmona jo nepamatė...
Vakar su anūku Domantu
pagavom žuvytę. Kaip ir moko geri filmai, buvome kilnūs, žuvytę paleidom. Domukas
nusiminė, užtat žuvytė nuvingiavo laiminga, nuslydo vandeninėmis žolėmis –
dėkinga mums ir visam pasauliui. Kaimynas mus net nufilmavo, sakė, ir kitiems
parodys, kaip mes mylime gamtą.
Kitą rytą anūkas
klausia:
– Ar žmonės gaudo
žuvį dideliais laivais?
– Žinoma! – atsakiau negalvodamas. – Ir dar kaip gaudo: tinklais,
galingais varikliais ir kranais, vienu traukimu ant denio papila po kelias
tonas!
– O kur deda pagautą žuvį? – neatlyžta Domantas.
– Kaip tai kur – suvalgo! Ir kitiem duoda, pavyzdžiui,
zoologijos sodo gyventojams… O pelikanai ir kormoranai patys pasigauna… Ir
meškos… Ir ruoniai, ir plėšriosios žuvys…
– Tai kodėl aš negalėjau suvalgyti savo žuvies? – užveržė
kilpą anūkas.
– Nu... ji buvo per
maža... Tegul dar paauga!
Domantas susimąstė,
atsiduso:
– Tai buvo didžiausia
mano sugauta žuvis... Kaip gaila, kad aš ne kormoranas!
Skambinu bičiuliui,
solidžios firmos vadovui, tariamės, ar važiuosim rytoj ant ledo.
Aš sakau:
– Girdėjau prognozę, bus
stiprus vėjas, šlapdriba, ir dar rytys...
Suprask: tik
paskutinis kvailys gali tokiu oru tikėtis gero laimikio.
Tačiau bičiulis
patyli, patyli ir atsako:
– O ką? Negi mes pakeisim
vėją?..
Gėlių parduotuvėje –
eilutė: šv.Valentino diena! Vyrai nekantriai
mindžikuoja, dirsčioja į laikrodžius: brangi kiekviena minutė! Tulpės, rožės, gvazdikai – visi
gražiausi žiedai plaukia konvejeriu, – išties, ar begali būti gražesnė šventė?! Staiga
pro duris įvirsta įraudęs, iki ausų išsiviepęs vyriškis. Ir – tiesiai prie
prekystalio, prie pardavėjų. Eilutė suniurna, pasišiaušia. O įsibrovėlis
atsisuka ir garsiai pareiškia:
– Dovanokit,
bet man ką tik gimė sūnus!
Ir pardavėjos, ir visa eilutė suakamenėja. Kai pagaliau atgauna žadą, vienas klientas susigraudinęs sako:
– Kad šiais laikais…
Lietuvoj… Anykščiuos... gimtų vaikelis!.. Ot ir netikėk žmogus stebuklais!
– Tikrai! – atkunta
ir kitas. – Nuostabu! Nerealu… Aš jūsų žmonai nuo
savęs gėlę pridėsiu!
– Ir aš, ir aš! – suošia eilutė.
–
Valio, dar Lietuva nepražuvo! – jau giedote gieda vyrai.
Valentino diena – bent akimirkai – pamiršta. O laimingas tėvas išvirsta
gatvėn kaip Vytautas Didysis po Žalgirio mūšio…
Kai vertybės kiekvieną dieną maišosi su nukritusiais lapais, apie ką
žmogui galvoti? Ypač – košiant įkyriam vėjui, smelkiant lietui? Žinoma, apie ką
– apie lietuvį! Jis neturi analogo visame pasaulyje, jo nėra su kuo
net palyginti. Sakot, su medžiu? Pamenat Baranauską, Maironį: lietuvis ir
miškas, lietuvis ir medis... O, taip: mes visi atėjom iš girios, iš Anykščių
šilelio... Ir mūsų galvose iki šiol, ypač prieš rinkimus – tamsus miškas...
Bet tai jau
nebeįdomu. Nuvalkiota. Mums juk verkiant reikia
šiuolaikiškų technologijų, taigi ir modernių palyginimų! Šiandien ir medžio
nieks rankiniu pjūklu nebedzyrina, tik husvarnom, stihlais, bošais – dyzeliniais, elektriniais
ir benzininiais, grandininiais ir diskiniais... Toli nuprogresavom!
Be štai vaikštinėju
po gimtuosius Anykščius, dairaus – ir ką matau? Kairėj – malkų piliakalnis
supiltas, dešinėj – malkų rietuvė dangų remia, už nugaros – malkų tvirtovė
sumūryta. Net sunku suprast, kokiam amžiuj gyvenu: akmens, žalvario ar –
nejaugi?! – išmaniųjų telefonų?! Sukom, sukom ratu – ir sugrįžom prie molio
krosnies...
Vis dėlto kažkaip
nepatogu, negatyvu, nekūrybiška būtų nieko naujo nesugalvot. Todėl ir šauna
galvon palyginimas, šviežias kaip pirmutinės žibuoklės, kaip besituokiančių
varnėnų čiulbesys: lietuvis ir malka. Tik paklausykit: lietuvis ir malka! Kas
telpa žodyje „lietuvis“, sunku man būtų apibrėžti, bet štai kas telpa žodyje
„malka“ – aišku kaip dukart du. Nes žodyje „malka” tobulai telpa viskas:
drebulė ir ąžuolas, alksnis ir beržas, uosis – ir dvasinis ryšys su žeme, neblėstanti
meilė gimtinei.
Nors į miesto herbą
šį žodį ąžuolo lapuos įpink!
Pasaulio anykštėnų
suvažiavime susitiko dvi senos anykštėnės. Po ilgo nesimatymo gurkšnoja arbatą,
šnekučiuojasi. Viena sako:
– Per atostogas taip atitrūkau nuo visko, kad nieko nebežinau: nei kur
gyvenu, nei ką dirbu, nei kur
esu… Dovanok, bet užmiršau ir tavo vardą, – ar negalėtum priminti? Draugė pagalvojo,
pagalvojo ir sako:
– Ar jau dabar, iš karto?..
A.Vienuolio-Žukausko
memorialinius kambarius apžiūrinėja du vyrai ir stebisi – o kodėl ant atskirų
durų parašyta: „Vienuolio miegamasis“ ir „Žmonos kambarys“? Muziejininkė
paaiškina, kad anais laikais taip jau būdavę: inteligentai turėdavę atskirus
kambarius, kiekvienas savo...
Vyras: – Mes irgi su žmona atskiruos kambariuos miegam. Maniau, tai blogai, o
pasirodo – inteligentai!..
Pirmokas iš Ukmergės,
išklausęs gidės pasakojimus A.Baranausko klėtelėje, Vienuolio name ir dailės
parodoje, teiraujasi:
– Jūsų toks darbas – visiems pasakoti?
– Toks darbas.
– Tai jūs visą dieną visiems vis pasakojat, pasakojat ir pasakojat?
– Pasakoju ir pasakoju…
Vaikas su užuojauta atsidūsta:
– Šūdas, ne darbas…
Stovi vaikelis ant
Šventosios kranto, dairosi. Atplaukia antis su šešiais ančiukais. Antelė
budriai sergsti savo vaikus, nenuleidžia nuo jų žvilgsnio. Berniukas klausia
savo mamos:
– O
kur ančiukų tėvelis? Irgi užsieny?..
Filosofai sako, jog protingas žmogus ir ydą, ir nesėkmę sugeba paversti privalumu. Aš taip ir darau. Antai besimaudydamas pastebiu, jog ypatingo pasisekimo susilaukia plikiai: laumžirgiai bemat pasirenka blizgančius pakaušius ir tūpia ant jų kaip malūnsparniai... Vos spėju kraipyti savo aeroaikštelę!
Nūnai padebesiuos
skraido ne tik kregždės ar vieversiai –
andai įžiūrėjau... ne, ne Juozo Erlicko „landsbergį“, o visą pulką lietuviškų
žąsinų! Kaip atskyriau, kad jie lietuviški? Ogi labai paprastai: visi su
diplomais, partiniais bilietais, septynženklėm bankų sąskaitom, žemės sklypų
planais, gražiai apsitaisę, iškalbūs... Kai kurie net su medžiokliniais
šautuvais, firminėm meškerėm! Ir visi kaip susitarę girgsi, kad Lietuvoj vis
geriau gyventi!
Po šimts, negi jie
net iš padangės nemato, kur išskrido milijonas tautiečių?!
Vilniuje, Rašytojų
namuose – mano knygos pristatymas.
Vakarui baigiantis, vedėjas praneša, jog atėjo metas pasivaišinti natūralaus
lietuviško vyno taure – renginį
remiąs „Anykščių vynas“. Pro suveriamas duris į gretimą kambarį plūsteli
šurmuliuojanti srovė, joje ne vien kolegų, bet ir visai nepažįstami veidai...
Po kurio laiko
pajuntu į save įbestą kažkokio vyro žvilgsnį. Akims susidūrus, jis ištiesia man
ranką ir sako:
–
Labai ačiū už vakarą, buvo nuostabu!
– Malonu
girdėti! Ką galim, tą darom, – kaip paprastai atsakau.
Dar po kokių
dešimties minučių tas pats vyriškis vėl prieina prie manęs ir trumpai drūtai
rėžia:
–
Jūs labai talentingas!
–
Hm, – krenkšteliu kiek nustebęs:
rašytnamy liaupsėm nesišvaistoma, dažnas čia pirmiausia galvoja apie savo
išskirtinį genialumą...
– Ačiū,
– sakau, – šiais laikais išgirsti gerą žodį – retenybė! Aš galiu išpuikti!
Vyriškis
neatsitraukia, tik įdėmiai, klausiamai žiūri į mane. Ir staiga:
–
Būkit žmogus, duokit keturis litus!
Mano besiskleidžianti
puikybė bliūkšt kaip pradurtas balionas:
–
Taip iš karto reikėjo sakyt...