Poezija

Padangių keleivis

Iš girios Labanoro,
Per jūrą Labradoro –
Visur, tik ne namolio…  

Tos baltos siūbuojančios prerijos,
Tos žydros svaiginančios prarajos –
Ką jos užveria, atveria?  

Kaip žaltys išsinėręs iš odos,
Regėsiu pasaulį išdidų, raudoną
Nuo žydinčių skverų ir gotikos…  

O tolimas, smėlio paplautas krantas,
Darganoj toks nykus ir ankštas,
Vien varnų choralais kranksi,  

Vien griuvėsiai žemai pasilieka…   
Tiktai kas iš paskos mane vejasi, bėga
Lyg pelytė per mėlyną sniegą?  

Ir kodėl užsimerkus plazdena
Palei veidą drugys, ir be žado
Aš jį gaudau lyg šildantį aidą?..  
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mano prerijos,
Mano prarajos,
Mano kregždės
Ir mano smegduobės…  

Strazdanotas vaikystės dangau,
O kaip be tavęs pavargau!  

***
Ant pievos
Geltonu parašiutu
Nusileido mėnulis,
O aš joju ant jo:
Nuuuo!  

Gulime pievoje
Du broliai dvyniai –
Du ištiškę kiaušinio tryniai,
Dvi nesąmonės.  

***
Nurimk, nutyk  ir paklausyk viešnios –
Dangaus Tylos ugninės, amžinos.  
Ir viską atsimink – kaip upė ar žolė:  
tada ne tik vanduo ar pakelė tave mylės...      

Šitas pavasaris

Šitas pavasaris –
Tulpės sniege.
Šitas gyvenimas –
Žarijos delne.  

Eglės viršūnėj
Siūbuoja lizdas,
Giliam šuliny 
Žvaigždelė blizga:  

Liūdesio šukė,
Gal žodis vilties?
Rytą ištirpo,
Nakčia suledės...  

O tu kaip varnėnas
Dairais šen ir ten:
Inkilas. Nerimas.
Tulpė sniege.
 
***
Kas dieną vis daugiau regiu ir atmenu,
Ak vija vija – pinavija!
Net mano pasodinti akmenys,
Ir tie kieme žaliai prigijo!    

***
Didžiausias dalykas,
kurį aptikau braidžiodamas
per senvages ir miškus,
yra tuštuma.  

Iš pradžių ji buvo sulig aguonos grūdu,
paskui išaugo lig ežero,
o dabar supa mane iš visų pusių,
vis labiau prisijaukindama.

INDĖNIŠKI
(čiumešų dainos)

„Ritualas“

Duok progą!
Duok progą!
Duok progą!  

Neatimk man drąsos!
Neatimk man drąsos!
Neatimk man drąsos!  

Padėk pasiekti tikslą!
Padėk pasiekti tikslą!
Padėk pasiekti tikslą!  

Hurrah!  

„Lokys“

Klausykis,
kaip aš dainuoju.
Klausykis mano letenų smūgių.
Aš plėšau žemę nagais –
Ar girdi, kaip dryksta velėnos!  

Žvelk! Klausykis!
Jis niurna aukštybėse.
Žemė dreba.
Akimirksniu jis ima daužytis
Kaip griaustinis.  

Ištiesk man kelią!
Aš esu jėgos menas.
Štai atsistoju ir pradedu vaikščioti
Kalnu takais,
Kiekvienam pasaulio kampe, –
Aš esu galios kūrėjas!

Krikštynos

Neša neša mane per šilą,
per aukštą šilą,
rudeniškai raudoną,
į dar aukštesnę,
į dar raudonesnę
Anykščių bažnyčią.  

Neša pakaitomis vyrai,
neša pakaitomis moterys,
ir vis į šalis dairosi,
tarsi kažką negera darytų.  

Ir staiga kad sutems,
kad paplūs rūkas,
toks baltas baltas,
kad nė žingsnio žengti.  

Suklupo moterys,
žegnojas vyrai,
drebančiais balsais
vidury šilo gieda.  

O aš verkiu,
verkiu pasikūkčiodamas –
per nelemtą rūką pamečiau
vienintelį savo saldainį.

Kalam, būrai!

Kalam, būrai,
Kalambūrą,
Kol yra kas klausos;
Kalam, prūsai,
Uodo ūsą –
Jeigu bado ausį!  

Kalam, būrai,
Kalambūrą
Apie klestinčią
Kultūrą,
Kurioje šauniausiai
Maudos,
Kas kultūroj
Nesigaudo!  

Kalam dešrą
Ir skilandį –
Gera gerti,
Kai užkandi!  

Kalam mažą
Rasos lašą –
Jei tas lašas
Eurą neša!  

Kalam knygą
Europinę –
Kad skaitytų
Net primynę!  

Kalam bilietą
Laimingą,
Ant kurio 
„audinės“ kimba!  

Kaip tą raganos
Liežuvį,
Kalam sąžinę
Įžūlią!  

O kai viską
Jau nukalsim,
Supermarkete
Prakalsim!  

O prakalę –
Ir įkalsim: 
Kepsim varnas,
Klumpėm skelsim!  

Kol nubusim...
Žiū, sapne –
Po žvaigžde,
O gal žvake…  

***
Atėjau
paklausti savęs:
nejau
aš jau pabuvau?
Nejau
tik dėl to atėjau,
kad paklausčiau savęs:
o kam gi aš priklausau,
jei ne sau?...

Kalėdinis

Mes laukiam ne žiemos,
O balto sniego,
Žvaigždžių ir mėnesienos,
Po kojom gurgždančios, plevenančios...
Visus metus vien lėkus, bėgus, –
Kaip gera paklausyt tylos
Ir artimos širdies tuksenimo.   

Mes laukiam ne žiemos,
O krištolo sekundžių –
Varveklių, o gal arfos muzikos,
Pastogėje ritmingai lašančios...
Ji primena, kaip greitai viskas dūžta,
Koks nuostabus kiekvienas sąskambis
Ir net lašelis – mažas, mažas.  

Mes laukiam ne žiemos,
O tėviškės peizažo
Šarmotame lange:
Štai sidabrinis keras,
Taurus lyg ženklas iš senolių rašto,
Ir kažkieno pėdutės gilios, 
Ir veidas motinos, prie šilo
Lėtai niūniuojančios lopšinę...

Mūsų

Mūsų šventieji –
Kurie atėjo
Iš girių, upių ir molio rudo –
Užtat jų niekas,
Net šiaurės vėjas
Įtūžęs neparklupdė!  

Mūsų didvyriai –
Kurie ir numirę
Vis tebežiūri į dangų:
Jame kaip žvaigždės
Švytuoja mirga
Tėvų nameliai brangūs!  

Mūsų herojai –
Kurie raudojo,
Džiūstantį medį apsikabinę –
Ir medis vėl kėlės,
Plačiai kerojo –
Ir ošė viršum galvų tėvynė!

Sveika, Šventoji!

Sveika, Šventoji,
Malonės pilnoji,
Mes su tavimi
Vėtros genami,
Gruodo geliami!
Pro ašaras mėlis,
Tarp dantų smėlis –
Mūsų gyvenimėlis.
Ale kaip gera
Rytą vakarą
Klausytis vandenio –
Kaip ulba ir kliokia,
Griežia ir marma,
Dūžta ir skalbia,
Akmenis kalbina,
Krūtinėje alma, – 
Amen!

Iš pokario akivaro

Ko jie taip žvilgčioja į mane,
Tie jauni, per anksti išėję?
Gal turėjau gimti tuomet,
Kaip ir jie?  

Gal tą patį juodbėrį žirgą
Turėjau pasibalnot,
Kad ligi brėkštančio ryto
Nespėčiau namo?  

Gal tą pačią nelemtą kulką
Turėjau pasidalint,
Kad kartu su jais atsigulčiau
Auksiniam Peslių smėly?  

Mėnuliui, saulei, žvaigždėms
Užtemus ir nebepatekėjus,
Būčiau švietęs Šventosios dugne    
Ramus akmenėlis.  

O dabar, kas dabar?
Tarsi kaltas, tarsi išteisintas –
Bet kas naktį vis joju karan,
Vis brendu per tą patį raistą.   

Per tą patį kruviną raistą,
Duobę karštų pelenų.
Kad skauda lig šiol – nekeista,
Bet kodėl iki šiol gyvenu?

Santa Barbara

Mano galva
pilna smėlio,
pakrantės smėlio,
rūpesčių ir prisiminimų;
byrėjimas –
nuolatinė mano būsena,
pojūčių nuotrupos,
nuo jų peršti visa,
kas manyje dar gyva.

Kodėl? –
klausia manęs
smailiasnapis perkūno oželis,
tankiai minantis
palei bangas
ir bedžiojantis
į nematomus taikinius;
nujaučiu priekaištą.  

Kodėl? –
pakartotinai klausia
ant akmens užsiropštęs ruonis,
nežiūrėdamas nei į mane,
nei į Vakarų horizontą, –
kodėl tavo plaukuos
tiek geltono,
gūdaus išplėstom akim
tylėjimo,
lyg būtum prikaltas
prie žemės?  

Svyrinėju
palei statmeną skardį
su kybančiomis pušimis
ir palmėmis viršum galvos,
apsvaigęs lyg nuo moters
ar marichuanos,
vis dar byrantis,
byrantis,
byrantis…    

Kol staiga
mano smegenis
aštriau nei oželio snapas
perveria SMS žinutė:
žinau! –
tas smėlis iš bulvių duobės,
kur slėpėmės
nuo garnizono
o karšta geltona srovelė
pro rąstus
liejosi ant momens
membranos –
mano...

Pradžios

Kažkas iš tankmės man kužda,
kaip mes mokėmės skaityti
iš medžių lajos ir vandens.  

Kaip, žvalgydamies po žeme,
mokėmės tikėti,
kad gyvensime.  

Kaip mūsų sentėviai
keliaudavo žvaigždėmis
ir susirasdavo savąsias.  

O prie ugnies šnekučiuodavosi,
gardžiuodamiesi žodžiais 
it kasdieniu valgiu.    

Maži, žemiški mūsų dievukai
tada išlįsdavo iš drevių,
krykšdavo, plodavo delnais.  

O dabar aš skaitau
pelenų knygoj,
kad mes niekada nebuvom
nei gimę, nei mirę –
tik prisikėlę.

Ir nieko nėra...

Ir nieko nėra manyje ypatinga:
Pavasariais lyja, viduržiemį sninga,
O rudenio spalvos man gimtos –
Kaip oda ar upės skalaujamos smiltys.  

Ir nieko nėra manyje ypatinga,
Tik visą kaip vyšnią žiedai apkrinta,
Kai leidžiuos nuo kalno, o slėny
Regiu savo pirkios dūmelį mėlyną.  

Ir nieko nėra manyje ypatinga,
Tik varsto atgulus neramios mintys
Kaip kulkos ar strėlės, net laiko nelieka
Paglostyti plaukus, šalia išsidriekusius.  

Ir nieko nėra manyje ypatinga,
Tik virpantis džiaugsmas nubudus suspindi,
Ir skleidžias pasaulis kaip žiedas, kaip tulpė.
Bežiūrint užauga ir medžiai, ir dulkės…

Comment Box is loading comments...