Mano nacionalizmas atskrenda
pavasariais, kartu su vėju, kaspinuotais
gervių aitvarais. Per visą ledinį žiemos
antpuolį mūsų gatvės senoliai saugojo,
lesino gyvybės viltim languose
liepsnojančias zyles ir sniegenas;
ir štai aš stoviu kieme, stebiu jaunystės
žydrumo danguje plevėsuojančius
debesis, klausausi reemigrantų
pasveikinimų ir giliai alsuoju: Dieve,
kaip gera būti savo namuos,
kur net vėjas ir medžių šakos –
broliai man ir seserys!  

Mano klevą pirmieji pagerbia varnėnai,
atidžiai inventorizuoja senąjį inkilą,
o netrukus vyriškis, pasipustęs žvilgantį
žalsvo šilko smokingą, kad sučiaukš!
Solo ariją plėšia oriai, laisvai ir džiaugsmingai –
Vitulskis, Milius ir Montvydas vienam asmeny:
„Labas, tai aš, sugrįžau namo, vėl čia esu
šeimininkas!“ Įmanyčiau – vien už tą
„sugrįžau“ išbučiuočiau narsųjį odisėją
nuo snapelio iki kojelių, nors ir gieda jis
ne kaip pasaulio pilietis, o kaip tikras
lietuvių nacionalistas!  

Žinoma, mes su žmona jau seniai
varnėnus pakrikštiję; nors kiekvienoj
Lietuvos kertėj nūnai didžiausius reitingus
semia Nojus (Kajus, Gajus, Majus, Pijus...)
ir Mėja (Mija, Lėja, Tėja, Frėja...), mudu
vienbalsiai išrinkom Pranuką ir Aneliutę:
ak, tegul skamba mūsų protėviai savo Tėvynėj,
tegul žydi net ir Afrikos dykumų sausvėjuose,
prie mylimo mėlyno Dunojėlio!  

O kai išsiris šnekučiukai, duosim jiems
Kęstučio, Vytuko, Birutės, Laimos, Sigutės
vardus – tegul dar pasišneka su mumis
lietuviškai, tenupešioja samanas nuo senųjų
vardų istorijų bei slaptingųjų galių, pagaliau –
tepakaraliauja dar nuo Šventosios iki Nilo,
nuo jūrų lig jūrų!  

xxx  

Taip, mano sparnuotas nacionalizmas
neturi ribų – jam dar baisiai rūpi gandrai!
O tie jau daugiau kaimiečiai, žemėtvarkos
specialistai. Vis dar neužmiršę Lietuvos
gamtovaizdžio, suka ir suka ratus kaip dronai
viršum Legų, Kunigiškių, Varnelių,
kalena Morzės abėcėle, kleketuoja kaip
G&G Sindikato reperiai; deja, žiūrovų,
klausytojų langai ir suolai ne tik tušti,
bet ir apmūsiję.  

Tik mistiniais saulėlydžio vakarais
nacionaliniai paukščiai kai kada išgirsta
nacionalinę bobutę ar dieduką, sekančius
vieni kitiems pasakas apie savo vaikus,
iškeliavusius po pasaulį laimės ieškoti;
jie vograuja bedantėmis burnomis,
dairosi laukų ir naktų gūdumoje,
vis šluostydamiesi ašaras – nežinia,
ar iš neapsakomo džiaugsmo fontanų,
ar iš benamių šunų ir ankančių šulinių gilios
vienišybės – pragariškai juodos
vienišybės – kauksmo?  

xxx  

Ogi kas, žmogau, yra Tėvynė, gimtasis
Anykščių žvaigždėlapis be dienąnakt
plakančios ištikimybės? Be meilės
medinėje trobelytėje įkvėptiems garsams
ir tėviškų Sirvydo pagraudenimų, be Baranausko
amžinųjų pušų altoriaus, be Biliūno aukštai
iškelto, visam kraštui pašvęsto Laimės
aukuro, jo žiežirbų ir maldos žodžių
mūsų krūtinėse ?  

Ogi kas, žmogau, yra Tėvynė be tavo
paties anūkų, kartu su tavim keliančių
inkilus, krykštaujančių, aukštai viršum
Storių kalvų ar Rubikių ežero atsivėrus
vaivorykščių arkoms? Kas jiems bylos
šventaisiais kuždesiais, liepsnos mūsų
sentėvių akių atšvaitais: asmi tava agnis,
tava svapnas tamase nakte, tava vispatir
devas , namaste, namaste; nejaugi tris
tūkstančius metų degusias sanskrito
žarijėles užpūs, pelenais pavers –
o pelenų jau ir taip visas Pilėnų piliakalnis –
bejausmis, besielis vėjas, mūsų atminties
brangakmenius, visagalį viską
paverčiantis į niekingą nieką?

Ir tada – ankstyvą pavasarį – mano balsą
pakanda šalna, o pakandusi persmelkia
visą kūną, o persmelkusi perveria, geležim
surakina mano krūtinę plūstelėjęs arktinis,
nusvidintų ašmenų ar Laptevų jūros speigas,
ir tą akimirką aš nieko daugiau nebenoriu –
nei pavasario, nei vasaros, nei rudens –
tik laukinės žiemos, suledėjusią širdį
paverčiančios karštu sprogmeniu.  

XXX  

Kaip traškantis ledas spengia laukimas…
Pavasario pauzė užtemdo saulę…Ir staiga –
kažin kur toli toli, lyg pasaulio pradžios blyksnis,
kažin kur aukštai aukštai, lyg mano tėvų veidais
nušvitusiuos debesuos, kažin kur visai šalia
ir giliai, lyg pasąmonės inkile – sušvilpia,
sučiauška, kanklėmis ir skudučiais užgroja
Pranukas ir Aneliutė!  

Lyg mostelėjus dirigento lazdele,
daudytėmis, birbynėmis, dambreliais, smuikeliais,
Labanoro dūdmaišiais pratrūksta choras –
baubliai, gervės, karveliai ir visi kiti amžinieji
Pašventupių gyventojai: atsimerk pavasariui,
atsiverk miškui ir ežerui, bitei ir žmogui,
Lietuva! Sutik ir palaimink sugrįžtančius
savo vaikus, Tėvyne!

Šitas pavasaris –
Tulpės sniege.
Šitas gyvenimas –
Žarijos delne.  

Eglės viršūnėj
Siūbuoja lizdas,
Giliam šuliny 
Žvaigždelė blizga:  

Liūdesio šukė,
Gal žodis vilties?
Rytą ištirpo,
Nakčia suledės...  

O tu kaip varnėnas
Dairais šen ir ten:
Inkilas. Nerimas.
Tulpė sniege.
 
***
Kas dieną vis daugiau regiu ir atmenu,
Ak vija vija – pinavija!
Net mano pasodinti akmenys,
Ir tie kieme žaliai prigijo!    

***
Didžiausias dalykas,
kurį aptikau braidžiodamas
per senvages ir miškus,
yra tuštuma.  

Iš pradžių ji buvo sulig aguonos grūdu,
paskui išaugo lig ežero,
o dabar supa mane iš visų pusių,
vis labiau prisijaukindama.

Krikštynos

Neša neša mane per šilą,
per aukštą šilą,
rudeniškai raudoną,
į dar aukštesnę,
į dar raudonesnę
Anykščių bažnyčią.  

Neša pakaitomis vyrai,
neša pakaitomis moterys,
ir vis į šalis dairosi,
tarsi kažką negera darytų.  

Ir staiga kad sutems,
kad paplūs rūkas,
toks baltas baltas,
kad nė žingsnio žengti.  

Suklupo moterys,
žegnojas vyrai,
drebančiais balsais
vidury šilo gieda.  

O aš verkiu,
verkiu pasikūkčiodamas –
per nelemtą rūką pamečiau
vienintelį savo saldainį.

Kalėdinis

Mes laukiam ne žiemos,
O balto sniego,
Žvaigždžių ir mėnesienos,
Po kojom gurgždančios, plevenančios...
Visus metus vien lėkus, bėgus, –
Kaip gera paklausyt tylos
Ir artimos širdies tuksenimo.   

Mes laukiam ne žiemos,
O krištolo sekundžių –
Varveklių, o gal arfos muzikos,
Pastogėje ritmingai lašančios...
Ji primena, kaip greitai viskas dūžta,
Koks nuostabus kiekvienas sąskambis
Ir net lašelis – mažas, mažas.  

Mes laukiam ne žiemos,
O tėviškės peizažo
Šarmotame lange:
Štai sidabrinis keras,
Taurus lyg ženklas iš senolių rašto,
Ir kažkieno pėdutės gilios, 
Ir veidas motinos, prie šilo
Lėtai niūniuojančios lopšinę...

Iš pokario akivaro

Ko jie taip žvilgčioja į mane,
Tie jauni, per anksti išėję?
Gal turėjau gimti tuomet,
Kaip ir jie?  

Gal tą patį juodbėrį žirgą
Turėjau pasibalnot,
Kad ligi brėkštančio ryto
Nespėčiau namo?  

Gal tą pačią nelemtą kulką
Turėjau pasidalint,
Kad kartu su jais atsigulčiau
Auksiniam Peslių smėly?  

Mėnuliui, saulei, žvaigždėms
Užtemus ir nebepatekėjus,
Būčiau švietęs Šventosios dugne    
Ramus akmenėlis.  

O dabar, kas dabar?
Tarsi kaltas, tarsi išteisintas –
Bet kas naktį vis joju karan,
Vis brendu per tą patį raistą.   

Per tą patį kruviną raistą,
Duobę karštų pelenų.
Kad skauda lig šiol – nekeista,
Bet kodėl iki šiol gyvenu?

Pradžios

Kažkas iš tankmės man kužda,
kaip mes mokėmės skaityti
iš medžių lajos ir vandens.  

Kaip, žvalgydamies po žeme,
mokėmės tikėti,
kad gyvensime.  

Kaip mūsų sentėviai
keliaudavo žvaigždėmis
ir susirasdavo savąsias.  

O prie ugnies šnekučiuodavosi,
gardžiuodamiesi žodžiais 
it kasdieniu valgiu.    

Maži, žemiški mūsų dievukai
tada išlįsdavo iš drevių,
krykšdavo, plodavo delnais.  

O dabar aš skaitau
pelenų knygoj,
kad mes niekada nebuvom
nei gimę, nei mirę –
tik prisikėlę.