Knygos

Naujienos

avizienio_algoritmas.jpg

Avižienio algoritmas ir kiti neramūs ritmai

Dokumentinė proza, 2018

Antroji pažintis su prof. Algirdu A.Avižieniu. Vieno išskirtinio gyvenimo pamoka (pamokos) šiuokart sugulė į dokumentinį, plačiam skaitytojų ratui lengviau įkandamą romaną. Apie žmogų, kuris savo talento, minties ir valios galia susikūrė  stiprų autoritetą.  Norėjau įrodyti, kad ir mokslininko gyvenimas gali būti ne sausas ir racionalus, kaip paprastai manoma, o aistringas, kupinas meilės, klaidų ir triumfo, skaudžių ir džiaugsmingų apmąstymų.

aviza.jpg

Likimų medžiotojas

Dokumentinė proza, 2017

Pokaris Lietuvoje, tremtyje, emigracijoje. Trys paauglių istorijos, susiliejančios į vieną – pokario Lietuvos – paveikslą. Be pasikartojimų,  vengiant to, kas visiems seniai žinoma. Man rūpėjo ne skaičiai ir politinės nuostatos, o žmonių (traktorininko Petro Jasiūno, mokytojų Onos ir Mato Kasperavičių, Rožės ir Mykolo Kriaučiūnų)  kančia, nemeluoti išgyvenimai, nepropgnozuojami likimų vingiai. Dalelė mūsų tautos praeities. Knyga buvo pristatyta G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinei premijai.

fenomenas300.jpg

Anykščių fenomenas

Apybraižos, 2016

Kitokie, netradiciniai Anykščiai – kraštas be rašytojų. Susitikimai su kitomis reikšmingomis   asmenybėmis, įvykiai ir vietovės, apeinamos ekskursijų gidų, bet nemažiau vertos mūsų dėmesio bei atminties. Galima sakyti, pavyzdinis savarankiško keliauninko palydovas, paremtas lankytinų vietų žemėlapiais, istorinėmis nuotraukomis bei nuorodomis. „Juodą“ darbą nuveikė sūnus Nerijus, aš daugiau „dailinau“, papildinėjau, redagavau. A. ir A.A. Avižienių paramos ir labdaros fondas šią knygą dovanojo šalies viešosioms ir mokyklų bibliotekoms.

serija „sieliai“

is_vieversiu_gyvenimo.jpg

Iš vieversių gyvenimo

Dokumentinė proza, 2002

Po 30-ties metų „emigracijos“ Vilniuje grįžęs į gimtuosius Anykščius, tėvų namus, aptikau, jog iš praeities šviesuolių egzistuoja tik rašytojai! Gi kiti  žymūs krašto  žmones sovietmečiu buvo „nepatogūs“ : vieni „kapitalistai“ ir „liaudies priešai“, kiti emigravę į Vakarus... Sumaniau tęstinį dokumentinės prozos projektą „Sieliai“ – literatūrinę praeities Anykščių gyvenimo (ar bent ryškesnių epizodų) rekonstrukciją. Sieliai – tai, kas plaukia prošal;  nuotrupos, kurias galima sujungti į vientisą audinį; tai, kas buvo, bet niekada nebebus... Pirmąją knygą paskyriau legendinėms asmenybėms: keliaujančiam muzikantui J. Ulbai, tyliam pokario rezistentui Povilui Stroliai, Anykščių miestelio „auksavežiui“ Jonui Žiukui ir kt. Knyga iškart buvo pastebėta – ir įvertinta Vaižganto, T.Mikeliūnaitės (Anykščių Kultūros) premijom.

zmones_mylejo_zmones.jpg

Žmonės mylėjo žmones

Dokumentinė proza, 2004

Pamažu nutrinant užmaršties dulkes, prieš akis kaip gyvi stojosi lietuviško vyno karalium tituluotas Balys Karazija, puikus gydytojas ir didelis Lietuvos patriotas Adomas Laskauskas, verslininkas Pranas Ručys ir kt. – gimė 5 naujos Anykščių sakmės. Įvertintos Jono Marcinkevičiaus literatūrine premija.

malunininkas_ir_menuo.jpg

Malūnininkas ir Mėnuo

Dokumentinė proza, 2005

Knyga apie didžiai nesavanaudišką meilę ir pasiaukojimą: Anykščių elektrinės ir malūno bendrasavininkio Jono Karvelio ir 22 metais jaunesnės jo žmonos, Europoje garsios operos dainininkės Onos Zabielaitės-Karvelienės (Anna Zabello) gyvenimo istorija.

zali_zydu_plaukai.jpg

Žali žydų plaukai

Dokumentinė proza, 2007

Lietuvių ir žydų santykiai, holokaustas, mūsų literatūros klasikų kūrinių apie žydus analizė, pritrenkiančios praeito amžiaus ir dar senesnės istorijos... Knygą „Žali žydų plaukai“ po truputį rašiau nei ilgai, nei trumpai – 18 metų. Nemažai duomenų, citatų, faktų sulasiojau triskart keliaudamas po Izraelį, susitikinėdamas su litvakais, įvairiuose lietuviškuose, rusiškuose, angliškuose, jidiš ir hebrajų kalbom rašytuose šaltiniuose.  Daugiausia vietos ir dėmesio skyriau, žinoma, Anykščių žydų likimams. Už knygą buvau pristatytas Metų tolerancijos nominacijai.

pesliu_akademija.jpg

Peslių akademija

Dokumentinė proza, 2011

Nuo Peslių kapinių, kuriose tvarkėsi mama, bėgdamas prie Šventosios, dar berniokėlis garsiai prisiekiau kada nors parašyti knygą apie gimtojo kaimo likimą. Tai labai liūdnas ir labai gražus pasaulis, kurį tebejaučiu savyje: kokie žmonės! Kokia nuostabi istorija nuo vikingų laikų, legendinio Daikslio miesto, 20 metų tegyvavusio malūno – iki egzotiškų kapinaičių ir šiandienykščio tiltelio praplaukiančioms baidarėms prisišvartuoti… Viskas kaip toj dainoj: „ašara Dievo aky…” Knyga apdovanota A. Baranausko literatūrine premija.

akivaras.jpg

Akivaras

Dokumentinė proza, 2015

Jie nelaikė savęs nei patriotais, nei okupantų pakalikais, tik norėjo išsaugoti savo vaikus, šeimas, žūtbūt išgyventi. Tačiau ir jie neišvengė žiaurių išbandymų. Akivaras – gūdi metafora, apimanti ir partizanus, ir plėšikus, ir beginklius jaunus žmones, besislapsčiusius nuo atėjūnų kariuomenės – ir tapusius negailestingo smurto aukomis. Knyga buvo pristatyta Juozo Paukštelio literatūrinei premijai.

aviza.jpg

Likimų medžiotojas

Dokumentinė proza, 2017

Pokaris Lietuvoje, tremtyje, emigracijoje. Trys paauglių istorijos, susiliejančios į vieną – pokario Lietuvos – paveikslą. Be pasikartojimų,  vengiant to, kas visiems seniai žinoma. Man rūpėjo ne skaičiai ir politinės nuostatos, o žmonių (traktorininko Petro Jasiūno, mokytojų Onos ir Mato Kasperavičių, Rožės ir Mykolo Kriaučiūnų)  kančia, nemeluoti išgyvenimai, nepropgnozuojami likimų vingiai. Dalelė mūsų tautos praeities. Knyga buvo pristatyta G.Petkevičaitės-Bitės literatūrinei premijai.

kitos knygos

autopradzia.jpg

Autobiografijos pradžia

Eilėraščiai, 1978

Dirbdamas jaunimo spaudoje, gausiai spausdinausi. Rašytojų sąjungos konsultantai atrinko, sudėliojo „reikalingus“ akcentus, ir aš buvau pristatytas kaip pilietinės, internacionalinės laikysenos poetas.  Aukštaitiškos lyrikos liko tik trupinėlis... Kritikai konstatavo: „Autobiografijos pradžia“ – ne tiek jausmas, kiek mintis, ji pradžia ir pagrindas. 1979 m. pavasarį Šiaulių r. „Už taiką“ kolūkis įteikė man Z.Gėlės-Gaidamavičiaus premiją – už geriausią praėjusių metų poetinį debiutą. Į šventę mane lydėjęs V. Sirijos Gira pastebėjo: „ Aš irgi pradėjau nuo eilėraščių, išleidau 7 rinkinius, bet mano ir tavo tikrasis pašaukimas – proza“.

motinos_laiskas.jpg

Motinos laiškas

Eilėraščiai, 1982

Atsirado mano eilėraščių vertimų į rusų kalbą. Antroji knygelė, kaip bebūtų keista, išėjo Maskvoje, ją išleido „Molodaja gvardija“ leidykla. Tai pirmosios lietuviškos knygelės ir antrosios, dar neišleistos, „lydinys“. Man pavyko: eilėraščius į rusų kalbą išvertė talentingiausias rusakalbis vertėjas Georgijus Jefremovas. „Motinos laiškas“. kaip geriausias šalies mastu verstinis debiutas, buvo įvertintas sąjungine Maksimo Gorkio I laipsnio premija.

sita_zeme.jpg

Šita žemė

Eilėraščiai, 1983

„Šita žemė“ – joje gausu ir lietuviškos tematikos, meilės, gimtojo kaimo motyvų, skaumo netekus motinos – ir gausybės kelionių po įvairius kraštus įspūdžių. Dabartiniais terminais kalbant, buvau nuoširdus globalistas ir maniau, jog kitaip ir  būti negali: man priklauso visa žemė! Nors recenzentė Janina Riškutė teisingai pastebėjo: svarbu, ne nuo kokio kalno žiūri, o ką naujo pamatai, pajunti ir kaip tai pasakai. Išėjus šiam rinkiniui, buvau priimtas į Rašytojų sąjungą.

keliu_vardai.jpg

Kelių vardai

Apybraižos, 1984

Apybraižos, parsivežtos iš komandiruočių. Apie sąjunginės TV laidos „Kino kelionių klubas“ vedėją Jurijų Senkevičių, su „Ra“ perplaukusiu vandenyną, apie lietuvių kilmės rašytoją fantastą Sergejų Žemaitį, aštuoniolikos metų estų poliglotą Reiną Raudą ir kt. Šokiravo viršelis. Kolega Juozas Grikienis pasišaipė: „Pamatęs centrinio knygyno lange, pamaniau, kad čia konstitucija“. „Minties“ leidyklos redaktoriui pasiskundęs, jog knygelės išvaizda sugadino man nuotaiką, išgirdau: „Metas žmonėms priprasti, jog geros knygos gali išeiti ir su tokiais viršeliais!“ Po kelerių metų jis taps vienu Sąjūdžio šauklių.

karas_musu_nepamirso.jpg

Karas mūsų nepamiršo

Apybraižos, 1987

Gimęs po karo nuošaliame kaime, pamiškėj, iš to klaikaus meto, net ir nieko nesuprasdamas,  matyt, paveldėjau daug ką: nerimą, šaižių garsų, ryškios šviesos ir nakties tamsos baimę, norą slėptis nuo žmonių akių... O Anykščių KGB įgaliotinis rajono mokytojų konferencijoje viešai apkaltino mane, girdi, „ne taip“ rašau apie savo Peslius, nes tas kaimas buvęs garsus kaip „banditų lizdas“. Taigi, karas nepaliko mūsų ir pokary, jaučiau norą viską šviežiai permąstyti. Redaktorė pastebėjo, jog knyga gana dviprasmiška, todėl pasistengė „įtartiniausias“ vietas „subalansuoti“. Galiausiai „Vyturio“ leidykla pristatė knygą Žurnalistų sąjungos premijai, ir aš ją gavau – nors tuo metu žmonių (ir mano paties) galvose jau kirbėjo visai kitokios aktualijos.

penketas_sauktuku.jpg

Penketas šauktukų

Apysaka, 1987

Pirmoji apysakaitė paaugliams, paremta mano paties prisiminimais, o taip pat mano vaikų patirtimis vasaras leidžiant prie Šventosios. Kad ją parašyčiau, nuvažiavau į Nidą, rašytojų kūrybos namus. Rašiau rašiau – kol taip įsitraukiau, kad, pamiršęs tikrus nuotykius, pasileidau genamas vaizduotės. Keisčiausia – būtent tas, sukurtas, vietas redaktoriai labiausiai išgyrė,  o aš pirmąsyk pagalvojau: gal iš tiesų esu gimęs rašytoju? „Lietuvos pionieriaus“ skaitytojai buvo beišrenką „Penketą šauktukų“  populiariausia metų knyga, bet... nusvėrė laikraščio redakcijos nuomonė, jog pirmumą vis dėltų derėtų atiduoti tuometiniam vaikų literatūros klasikui...

seneles_salis.jpg

Senelės šalis

Apsakymai, 1989

Lyg apsakymėliai, lyg vaizdeliai iš mano paties vaikystės: kaip su mama eidavau į Peslius, kaip mylėjau kates, kaip su kaimynų bernioku traukėm iš Šventosios dugno tikrų tikriausią minosvaidžio sviedinį.  Pastarasis nuotykis po daugelio metų labai sudomino mano anūką Domantą, jis visiems vaizdžiai pasakojo, kaip senelis traukęs miną, o kad ji nesusprogtų, jį apsupusi kariuomenė,  šarvuočiai ir tankai...

po_ralio_zvaigzde.jpg

Po ralio žvaigžde

Apybraiža, 1991

Profesinis smalsumas (labai mėgau interviu su žymiais žmonėmis) suartino mane su autolenktynininku Stasiu Brundza. Nors ir pats vairuodamas automobilį, iki tol apie ralį mažai ką teišmaniau; ką gi, teko nuvažiuoti į tikras lenktynes, daug perskaityti. Knygą masiniais tiražais norėjo išleisti ir Maskvos, ir Lietuvos leidyklos, aš net iš darbo išėjau – gyvensiu tik iš rašymo, kūrybos! Staigiai pasisukus politiniams vėjams, maskviškiai leidėjai knygos atsisakė: girdi, jūs norit atsiskirti, tad  kam mums jūsų Brundza, juo labiau, kad mes dabar galim leisti knygas apie Kolčiaką ar Vrangelį! Bet mūsiškė „Alna litera“ leidykla išleido knygą 15000 egz. tiražu.

nenusigrezk_nuo_saves.jpg

Nenusigręžk nuo savęs

Apybraiža, 1995

Susilaukė bene didžiausio atgarsio, gausybės recenzijų įvairiomis kalbomis: pirmoji Nepriklausomybės metais išleista lietuvių autoriaus knyga apie lietuvių ir žydų santykius, holokaustą! O gimė ji tą 1990-ųjų akimirką, kai, Izraelio spaudoje paskelbęs Anykščių žydų paiešką, gavau laišką iš tenykščio Anykštėnų žydų draugijos pirmininko. Po mėnesio viešnagės Izraelyje aš jau vežiausi namo užrašų knygutę, kurioje buvo surašyti tokie išgyvenimai, kokių Lietuvoje niekas nežinojo! Mano surinkta informacija buvo be galo skausminga, ir aš ilgai svarsčiau, kaip tinkamiau ir objektyviau ją pateikus, kad nusvertų ne kerštas ar neapykanta, o nuoširdus noras suprasti visus mus ištikusią tragediją. 

triskart_lietus.jpg

Triskart lietus

Eilėraščiai, 1996

Eilėraščių Mylimajai, Motinai, Tėvynei rinkiniu norėjau atsiriboti nuo „importinio”, „tarptautinio”  balasto ir egzotiškų puošmenų, koncentruotis ties man ir laikmečiui svarbiausiomis temomis. Viršeliui parinkau muziejuje rastą seno savamokslio dailininko pieštą tautišką ornamentą. Man pačiam ypač artimas ciklas „Proskyna”, skirtas 1863-ųjų sukilėliams; norėjau, kad jis būtų intymus ir paprastas, kiekvienam suprantamas – kaip išpažintis ar priesaika. Pamenu, kaip jį skaičiau sausakimšoje Anykščių kultūros centro salėje 1988 metais: žmonės klausėsi be kvapo – kai kurios frazės, palyginimai ir metaforos skambėjo neįprastai, gal net šokiruojančiai. Tada patikėjau, kad ir poeto žodis gali būti labai reikalingas.

gongo_duziai.jpg

Gongo dūžiai

Apybraiža, 1996

Po interviu su garsiais boksininkais R.Tamuliu ir D.Pozniaku „užsikabinau” už naujos temos – bokso. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto konferencijoje Šiauliuose įrodinėjau, kad mūsų jaunajam skaitytojui labai stinga pasakojimų apie daug pasiekusius sportininkus. Ir štai LTOK pasiūlo man rašyti knygelę apie šviežią bokso žvaigždę – Vitalijų Karpačiauską. O čia kaip sykis – pasaulio bokso čempionatas Bangkoke, kuriame Vitalijus dalyvauja! Užsispyriau: negaliu herojumi rinktis žmogaus, nematęs jo ringe! Buvo likusios vos kelios dienos iki lietuvių komandos išskridimo į Tailandą, o aš neturėjau nei galiojančio paso, nei vizos, nei bilieto.  Teko verstis per galvą, bet stebuklas įvyko: čempionatą pamačiau, knygelę parašiau…

pasaka.jpg

Pasaka apie šapalą, sakalą ir mažytę mergaitę

Poemėlė, 1996

Kai dukra Viltė pradėjo lankyti darželį, auklėtojos atkreipė dėmesį, kad jai neprošal būtų pamiklinti liežuvėlį pas logopedus. Šie ėmė skųstis: labai trūksta raiškiam skaitymui tinkančių lietuviškų tekstų. Pagalvojau: ar ne tėvo pareiga parūpinti tokį tekstą?! Sėdau rašyti eilėraščio su sunkiai ištariamais garsais š, ž, r.  Po kurio laiko žiūriu – eilėraštis nesibaigia, klostosi pasakėlės siužetas… Kai knygelė jau buvo gražiai dail. N.Verygaitės iliustruota ir  parengta spaudai, Švietimo ministerija pripažino ją tinkančia mokymui specialiosiose mokyklose.

lazeriu_sesely.jpg

Lazerių šešėly

Apybraiža, 1996

uzdegti_spinduli.jpg

Uždegti spindulį: likimai ir paralelės

Apybraiža, 2009

Iš netrumpos pažinties su prof. Rimantu Kanapėnu „išaugo“ dvi knygos: „Lazerių šešėly“ (1996) ir „Uždegti spindulį“ (2009). Dar sovietmečiu parašiau interviu su juo, žinomu lazerių mokslininku, – man tai buvo nauja tema ir, be abejonės, velniškai perspektyvi. Kad geriau susigaudyčiau terminologijoje ir problematikoje, perskaičiau krūvą knygų apie lazerius. Politikoje įvykus lemtingam virsmui, atnešusiam šaliai Nepriklausomybę, Lietuvos mokslą  ištiko šokas: kokia bus tolesnė jo raida, kas finansuos fundamentinių mokslų tyrimus etc.? O gal reikalinga tik tai, kas greitai atsiperka, t.y. pritaikoma praktikoje? Daug kontraversiškų nuomonių sukėlė „Saulėtekio slėnių“ kūrimas. O čia atsivėrė archyvai, atsirado nauja įdomi paralelė: R.Kanapėno dėdė diplomatas M.Šimavičius, prieškary dirbęs Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje, paliko autentiškus prisiminimus. Suma sumarum gimė antroji knyga – „Uždegti spindulį“.

ex_oriente_lux.jpg

Ex Oriente lux: Lietuvos Rerichiečiai

Apybraiža, 1998

Pradžią šiai temai davė garbusis architektas ir Lietuvos N.Rericho draugijos garbės pirmininkas St.Stulginskis, kurį visai atsitiktinai išgirdau per radiją. Paskambinau, prašydamas interviu – ir įžengiau į kitą – Gyvosios Etikos – pasaulį. „Ex Oriente lux” galėjo atsirasti tik Nepriklausomybės metais, atsivėrus ypatingiesiems archyvams. Mane ypač sudomino NKVD sukurpta „Puokštės” byla, kuria remiantis 18 rerichiečių atsidūrė tremtyje. Iš paties Seimo pirmininko gavęs specialų leidimą, ėmiau tyrinėti 9 storus, cheminiu pieštuku ir raudonu rašalu prikraigliotus  tomus; išėjus į gatvę, svaigdavo galva. Mane sužavėjo tie žmonės, kurie, atkakliai ir griežtai laikydamiesi savojo mokslo, atlaikė tokius išbandymus, nuo kurių virsdavo ąžuolai.

ggg.jpg

Gimtinė mano – iš Dangaus!

Eilėraščiai, 2003

Anykščių kraštas trijų menininkų akimis: dailininko St.Petraškos, fotografo K.Strolios ir šių eilučių autoriaus. Eilėraščiai pirmiausia skirti vaikams, tačiau kai juos paskaitau suaugusiems – tie, regis, irgi supranta! Ir ko čia nesuprast: Anykščius išvysti visai nesunku – Tereikia pakelti galvą dangun… Anykščius ranka eiliuoja pati – Tereikia pažvelgti nuo kalno žemyn… Anykščius kaip paukštis gali sau giedot Nuo ryto lig vakaro, vėl nuo aušros...

myleti_ir_nemyleti.jpg

Mylėti ir nemylėti

Dokumentinė apysaka, 2003

Mano buvusi mokytoja S. Pakalnienė 40 metų saugojo savo mamos E.Varatinskienės prisiminimus; galiausiai patikėjo juos man. Perskaitęs tuos ranka stropiai prirašytus sąsiuvinius, likau sukrėstas lietuvės moters likimo – ir nepaprastos jos meilės, tyrumo, pasiaukojimo šeimai, vaikams. Tai tiesiog iki širdies gelmių nusmelkianti istorija, su kuria palyginus mūsų šiandieniai vargai ir rūpesčiai tėra zuikio žirniai!

du_skeletai_greta.jpg

Du skeletai greta

Eilėraščiai, 2003

Eilėraščiai, gimę toli nuo namų (JAV, Švedijoje, Izraelyje), bet nuolat galvojant apie namus. Gal todėl, kad tam tikra prasme buvau jų netekęs? Amerikietiški motyvai – tai bandymas susivokti naujoje situacijoje,  užsimiršti stebint gamtą, žmones, dailininkų kūrinius; žydiški – daugelio sunkių ir kartu emocionalių apmąstymų bei potyrių pasekmė;  švediški – netikėtai užsimezgusios meilės vaisius. Ir vis vaidenasi nežemiška delfinų ištikimybė: net po žemės drebėjimo vandenyno dugne virtę baltais skeletais, juodu guli greta... O už viso to – viso to! – mėlynas, siūbuojantis horizontas, vis kitoks tėvynės siluetas...

atminties_variantai.jpg

Atminties variantai

Apsakymai, noveles, 2004

Pirmasis mano prozos rinkinėlis. Visuomet buvau įsitikinęs, kad jeigu žemėje esama stebuklų, tai didžiausias jų – žmogaus protas, jame vykstantys procesai. Bandau teigti, jog kiekvienas turim teisę į atmintį, ir  ne bet kokią, o savą jos variantą, kuomet susipina, persilieja faktai ir vaizduotė, sąmonė ir pasąmonė. Netgi tas pats žmogus dėl daugelio aplinkybių gali būti visoks; bandau tai netgi iliustruoti, pirmajame atlanke įdėdamas savo nuotrauką iš Briuselio alaus baro, paskutiniame – iš Anykščių bažnyčios šventoriaus, kai buvau ką tik priėjęs prie Pirmosios Komunijos…

niurksi_plude_ir_sirdis.jpg

Vyriški ir žvėriški nutikimai

Medžiotojų poringės, 2005

vyriski_ir_zveriski_nutikimai.jpg

Niurksi plūdė ir širdis

Žvejų nutikimai, 2006

Mano kalbintų žvejų (tarp jų ir žinomų rašytojų, aktorių) bei mano paties išgyvenimai prie ežerų ir upių, mariuose ir Ramiajame vandenyne. Kažkas panašaus į šiandieninę tautosaką, triukšmo bei įtampų kupiname pasaulyje teikiančią sveikatos ir optimizmo, gamtos pažinimo, dvasinės pusiausvyros. Panašios nuotaikos ir medžiotojų pasakojimuose, t.y. knygelėje „Vyriški ir žvėriški nutikimai“, bent jau Anykščių krašte tapusioje tikru bestseleriu.

mergaite_ant_zirgo.jpg

Mergaitė ant žirgo

Nuotykių apysakos, 2005

Dvi nuotykių apysakaitės paaugliams. Penkių bičiulių „gauja“, plėšikai, žirgai, šuo, mokėjęs verkti... Nuotykiai beveik 100% tikri,  iš gyvenimo pašventupiuose, – kitaip tarus, ne iš piršto laužti detektyvai! Gražioj, vaizidngoj aplinkoj, deja, dedasi ne visai malonūs dalykai, ir jaunieji apysakų herojai savaip kovoja su gamtos teršėjais, brakonieriais, vagimis. Akivaizdžios ir vaikų, paauglių pastangos daugiau sužinoti, pažinti pačius save, įveikti savo silpnybes. Pirmūnas nori plėšikauti, o mergaitė – sutramdyti grynakraujį žirgą... Juokas ir ašaros –  greta.

pabegele.jpg

Pabėgėlė

Amerikos lietuvės gyvenimo romanas, 2006

Tarpukario Lietuvos Teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko žmonos Valerijos gyvenimas, kuriame gausu istorinių asmenybių – žymių karininkų, lakūnų, dailininkų. Motinos, palikusios sūnų Lietuvoje (tiksliau – Sibire) ir pasitraukusios į Vakarus, drama, kupina neįtikėtinų įvykių, moteriškos laimės ir nevilties.

siauruko_nuotykiai_pirma.jpg

Siauruko nuotykiai

Mini pasakojimai, 2007

siauruko_nuotykiai_antra.jpg

Siauruko nuotykiai

Mini pasakojimai, 2010

Anykščių Siaurukas – svarbus herojus! Tai liudija ne tik ekskursantų srautai, bet ir ir krašto žmonių atmintyje likusios prisiminimų nuotrupos: anekdotinės, šmaikščios, juoką keliančios – ir karčios, pamokančios, grauduliu alsuojančios. Žodžiu, jis byloja visai kaip žmogus, tiesiantis tau ranką ir sakantis: na, dar paėjėkim kartu! Iš tų užrašymų gimė dvi „Siauruko nuotykių” knygelės.

laiskai_is_paryziaus.jpg

Laiškai iš Paryžiaus

Kelionių publicistika, 2008

Lankydamasis Paryžiuje, susitikinėdamas su jame gyvenančiais Lietuvos šviesuoliais, visąlaik galvojau apie Anykščius. Prisiminiau daugybę įvairių kelionių epizodų, galbūt praversiančių mano gimtinei. Nejučia kilo ir noras palyginti tai, ką lygiai prieš 70 metų Paryžiuje matė ir kaip į viską reagavo mano garbus tėviškėnas A.Vienuolis-Žukauskas.

visi_nuo_sventosios.jpg

Visi nuo Šventosios: raibi raštai

Proza, 2008

Įvairių žanrų rinkinys: pjesės apie A. Baranauską ir A.Vienuolį-Žukauską (abi buvo pastatytos, pirmoji pelnė „Kauno rampoje” 1 vietą), novelės, apysaka. Aš pradėčiau skaityti nuo pastarosios –„Nu, Rapoliuk, einam!” Man labai patikusį viršelį nupiešė anykštėnė dailininkė Jurgita Bugailiškienė.

onyx.jpg

Onyx: odės šimtamečiams ąžuolams ir liauniems ąžuoliukams, Anykščių šileliui, Puntukui ir visam kraštui pašlovinti

Eilėraščiai, 2013

Apie Anykščius, jų gamtos grožį prirašyta tiek, kad, regis, nebeverta ir pirštą krutinti. . Nebent pabandytum pažvelgti „neatvirukine“ akimi, ypač jei nori sudominti vaikus, paauglius. Pabandžiau: vengiau nusibodusių „kampų“, ieškojau naujų žodžių, palyginimų, įvaizdžių, siužetų. Vienam vaikui juos gal ir sunkoka įkirsti, bei jei padėtų tėtis ar mama?..

sventoji_mano_dvyne.jpg

Šventoji mano dvynė

Mažoji proza, 2013

Visą gyvenimą vaikščiodamas gimtaisiais pašventupiais, vis kažką netikėta pamatydavau, išgirsdavau, prisimindavau. Tuos epizodėlius nuolat užrašinėdamas, galiausiai pasiryžau išleisti juos atskira knyga – kaip tam tikrą kasdienės prasmės, žmogaus ir gamtos vienovės liudijimą. Kaip Anykščių suvenyrą... O iliustracijoms parinkau žinomiausių anykštėnų menininkų kūrinius. Kad suvenyrinis leidinys taptų prieinamas ir užsienio turistams, kad jį galėtų dovanoti svetur išvykę anykštėnai, tekstus ištvertėme į anglų ir rusų kalbas; tie „sąsiuviniai“ gali būti ir kaip intarpai lietuviškam leidiniui, ir kaip atskiros knygelės.

my_holy_twin_sister.jpg
svetaya_moya_sventa.jpg
gyvenimas.jpg

Gyvenimas pagal Petrą

Apybraiža ir apsakymas, 2014

Ilgai nešiojausi šeimos legendą apie Petrą Blažį, mano mamos tėvą, taigi mano senelį, kurio niekados nemačiau. Žinojau tik tiek, kad jis buvo anksti paliegęs ir, neturėdamas sveikatos ūkininkauti, bandė sudurti galą su galu droždamas kryžius, šventųjų skulptūrėles, dailius namų apyvokos daiktus. Tik išėjęs į pensiją, pasirausęs archyvuose ir kituose įmanomuose šaltiniuose, patyriau, jog Petro Blažio būta išties nagingo meistro, jo pavardė įrašyta Bostono Lietuvių enciklopedijoje, o kūriniai saugomi svarbiausiuose šalies muziejuose.

fenomenas300.jpg

Anykščių fenomenas

Apybraižos, 2016

Kitokie, netradiciniai Anykščiai – kraštas be rašytojų. Susitikimai su kitomis reikšmingomis   asmenybėmis, įvykiai ir vietovės, apeinamos ekskursijų gidų, bet nemažiau vertos mūsų dėmesio bei atminties. Galima sakyti, pavyzdinis savarankiško keliauninko palydovas, paremtas lankytinų vietų žemėlapiais, istorinėmis nuotraukomis bei nuorodomis. „Juodą“ darbą nuveikė sūnus Nerijus, aš daugiau „dailinau“, papildinėjau, redagavau. A. ir A.A. Avižienių paramos ir labdaros fondas šią knygą dovanojo šalies viešosioms ir mokyklų bibliotekoms.

avizienio_algoritmas_pirma.jpg

Avižienio algoritmas ir kiti nutikimai

Dokumentinė proza, 2012

Visą gyvenimą skaičiau knygas apie žymius žmones – I.Stouno, A.Periušo ir daugelio kitų. Vėliau teko daryti gausybę interviu su spalvingomis asmenybėmis. Viena jų – kompiuterinių sistemų architektas Algirdas A.Avižienis, kurio šaknys – Anykščių žemėje. Būdamas 12-kos, jis sėdėjo į Vakarus besitraukiančių tėvų vežime  ir dienoraštyje stropiai  fiksavo maršrutą, svarbiausius įvykius… Vėliau tas mokėjimas įžvelgti, suvokti sudėtingus dalykus užkėlė knygos herojų ant mokslo aukštikalnių… Pateikiama daug faktų bei duomenų apie lietuvių skautiją, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune atkūrimą, darbą lietuvybės labui. Iliustruota 120-čia nuotraukų.

avizienio_algoritmas.jpg

Avižienio algoritmas ir kiti neramūs ritmai

Dokumentinė proza, 2018

Antroji pažintis su prof. Algirdu A.Avižieniu. Vieno išskirtinio gyvenimo pamoka (pamokos) šiuokart sugulė į dokumentinį, plačiam skaitytojų ratui lengviau įkandamą romaną. Apie žmogų, kuris savo talento, minties ir valios galia susikūrė  stiprų autoritetą.  Norėjau įrodyti, kad ir mokslininko gyvenimas gali būti ne sausas ir racionalus, kaip paprastai manoma, o aistringas, kupinas meilės, klaidų ir triumfo, skaudžių ir džiaugsmingų apmąstymų.

verstos knygos

vilkolakis.jpg

Vilkolakis (G. Praškevičius)

Fantastinės apysakos, 1990

Sibire leidžiamame žurnale „Uralskij sledopyt“ („Uralo pėdsekys“) mano dėmesį patraukė gana egzotiška, neįprasta rusų tarybinei literatūrai Genadijaus Praškevičiaus apysaka „Observatorija „Prieblanda“– nuotykinė, realistinė ir kartu fantastinė. Pagalvojau: puiki proga išbandyti savo valią: ar prisiversiu išversti ją iki galo? Žurnalą vežiojausi į keliones, komandiruotes, Anykščius – ir pro truputį apysaką išverčiau! Įgijęs pasitikėjimo, susiradau autorių, pradėjom susirašinėti, jis pasiūlė kitų kūrinių. Iš keturių apysakų sudariau, mano galva, nestandartinį rinkinį, jis buvo įtrauktas į „Vyturio“ leidyklos sumanytą populiarią „Zenito“ seriją. 

maskva.jpg

Maskva – Petuškai (V. Jerofejevas)

Apysaka, 1992

Prasidėjus SSRS griūčiai, pasigesta disidentinės literatūros. Mano bičiulis Georgijus Jefremovas, įkūręs Maskvoje bene pirmą nepriklausomą leidyklą, Danijoje išspausdino rusų prozos rinkinį „Vestj“ („Žinia“). Gavęs jį dovanų, susižavėjau V. Jerofejevo apysakaite „Maskva – Petuškai“: kokia nuostabi intelektualaus girtuoklio istorija, tiesiog antisovietinė poema! Ją tuo metu dalimis skaitė BBC radijas. Ėmiau ieškoti vertėjo; deja, patys didžiausi šios srities meistrai patikino, jog tai būtų labai imlus, beveik neįmanomas darbas, nes tokie dalykai neišverčiami…Tada pagalvojau: negi italai ar prancūzai, išvertę V. Jerofejevą, geriau už mane pažįsta sovietinį mentalitetą, ruso charakterį ir geriau nujaučia rusų kalbos slengą?! Ėmiau versti, dalimis spausdino dvikalbis žurnalas „Laikas ir įvykiai“, o 1992 m. atskira knygele išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Savotiškas vertimo detektyvas tuo nesibaigė: viena „kolegė“ po keliolikos metų „naujai išvertė“ tą pačią V.Jerofejevo apysaką motyvuodama, kad maniškis buvęs netikslus. O „netikslumas“ buvo toks: aš verčiau iš G. Jefremovo pateikto varianto, kuriame rusiški keiksmažodžiai – padorumo dėlei – buvo parašyti nurodant tik pirmąją ir paskutinę raides su lengvai numanomu daugtaškiu viduryje, o naujoji „vertėja“ įrašė visas raides...

ciapajev2.jpg

Čiapajevas ir Pustota (V. Pelevinas)

Romanas, 1998

ciapajev.jpg

Antroji  pataisyta laida

Romanas, 2007

Kaip žmogui, sėkmingai išvertusiam V. Jerofejevą, leidykla „Tyto alba“ pasiūlė man versti pasaulyje populiarų rusų autorių Viktorą Peleviną, tiksliau – jo romaną „Čiapajevas ir Pustota“. Kaip ir V. Jerofejevo atveju, turėjau nemažai ir vargo, ir pavydėtino malonumo, net pasigardžiavimo. Tai tokie man iki tol nežinoti, iki smulkmenėlių aprašyti vingrūs gyvenimai, kad girtuoklio slengo aiškiai per mažai – reikia ir kriminalisto, ir narkomano, ir politinio agitatoriaus, ir anekdotų sekėjo įgūdžių bei žodyno… Po 9 metų knyga, kritiškai peržvelgta, buvo išleista antrą kartą.

tekstai albumams

idiles.jpg

Anykščių idilės (J. Junevičius)

Fotoalbumas, 2004

Mano bičiulio anykštėno fotografo Jono Junevičiaus nuotraukų albumas, kurį drauge sudarėme. Tokiu pavadinimu savo įsivaizduotą knygą apie Anykščius svajojo – bet nespėjo – parengti iš Kanados gimtinėn sugrįžęs literatas Juozas Šiaučiulis. Į albumą sudėtos miesto švenčių ir kasdienybės akimirkos, garsūs anykštėnai, lyg ir tie patys, bet naujai įžvelgti gamtos vaizdai.  Albumui parašiau įžangą ir po atskirą eiliuotą posmą kiekvienam skyriui – tai man buvo malonu, nes laikome save „grynakraujais“ anykštėnais.

puokste.jpg

Puokštė Anykščiams (įžanga ir sudarymas)

Fotoalbumas, 2007

Šis fotoalbumas buvo sumanytas kaip dovana Pasaulio anykštėnų suvažiavimui. Į jį sudėjau 12-kos žymiausių anykštėnų, su Anykščiais artimai susijusių fotografų menines nuotraukas ir 10-ties šiandienos anykštėnų rašytojų mintis apie gimtąjį kraštą.

silelis.jpg

Aš, Anykščių šilelis... (J. Danauskas)

Fotoalbumas, 2006

Žinomas gamtos, o ypač miškų „specas“ nuo Molėtų J. Danauskas pažvelgė į A.Baranausko išaukštintąjį Anykščių šilelį skvarbia fotografo akimi ir pasiūlė imtis jungiamojo teksto. Mielai sutikau, nes po šilelį basas vaikščiojau dar vaikas…

broli.jpg

Broli žaliašaki... (su J. Danausku)

Fotoalbumas, 2010

Nauja anykštėniška tema – augalai, augantys mūsų sodybose, ne tik matomi pro langą ar išėjus į kiemą, bet ir kasdien prižiūrimi, formuojami, kitaip tarus – kuriami naujam grožiui. Bekeliaudamas su fotografu, pamačiau tokių Anykščių krašto vaizdelių ir rakursų, kokių, manyčiau, galėtų pavydėti ir profesionalūs dailininkai.

Widget is loading comments...