Publicistika

NAMŲ IR ŠEIMOS NESAUGOM, O PASAULĮ MYLIM?  

Rašytoją Rimantą P. Vanagą
apie jo naują knygą „Skiedrų ganytojas“
klausinėja leidėjas Antanas Stanevičius

Kiekvienas rašytojas už savo talentą turi dėkoti seneliams, tėvams ir vaikystei. Ji pakloja pasaulėjautos pamatus. Pabandykime įsivaizduoti, kokią knygą būtumėte parašęs, jei pavadinimo paantraštėje nebūtų reikėję įrašyti – Lietuvos SSR, SSRS? Žodžiu, jei Lietuva nebūtų buvusi okupuota?

Mūsų šeima nepatyrė nei nacių, nei sovietinės valdžios represijų, Sibiro tremties. Skurdžiai, bet palyginti ramiai gyvenom pokario miestelyje, tad bent jau man jokia okupacija neegzistavo. Aš net nenumaniau, kad kažkas galėtų būti kitaip! Šiandienos akimis žiūrint, LTSR raides atspindėjo nebent perdėm kuklūs mūsų drabužėliai, batai, vadinami „branavykais“ (broneviki rus. – šarvuočiai). Kita vertus, argi Anykščių berniokams galėjo rūpėti kažkokie blizgantys bateliai?! Mes apsčiai turėjom savų reikalų – miškuose, paupiuose, medžiuose…
Darbu, gera valia grįstoj šeimoj vaikas negalėjo būti smarkiai nuskriaustas, juolab – pagrandukas. Jeigu kas ir luošino protą, tai nebent spauda, radijas, mokykla, kalantys vieną neginčijamą nuostatą: „taip reikia“. Kadangi tėvai buvo mažaraščiai, šventai tikėjau mokytojais: jie tai jau viską žino, išmano! Kokį eilėraštį liepia išmokti, tokį ir išmoksti, kitų variantų nebuvo. Be to, mokykla (tegu ir sovietinė) įdiegė meilę knygoms – greitai pervaręs visas pradžios mokyklos bibliotekėlės knygas, skolinausi iš mokytojų...
O pats įdomiausias dalykas buvo tai, kad miestelių vaikai, tokie kaip aš, buvo beveik absoliučiai laisvi nuo suaugusiųjų; patikėkit, jausmas tikrai saldus! Kokių nors namų ūkio darbelių nedaug, vasaros pradžioj nutrenkei portfelį – ir... Lakstėm kaip majų ar actekų vaikai: maudėmės kur, kada ir kiek norėjom, išragavom kaimynų sodų vaisius, išlaipiojom klevus, liepas ir egles. Šaudėm lankais, kasėm bunkerius, darėmės meškeres. Nemaloniausia būdavo mintis, jog metas grįžti pietų ar vakarienės…
Trumpai tarus, savo vaikystės rūgoti negaliu. Ir į jokias politines raides ar santrumpas ji tikrai netelpa.

Bandykime įsivaizduoti, kokie Jūsų prisimenamų žmonių bruožai būtų išlikę tokie pat nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, o kuriuos pakeitė Tarybų Sąjungos, hitlerinės Vokietijos ir vėl Tarybų Sąjungos okupacija?

Man tai panašiai kaip būrimas iš kavos tirščių... Galbūt tėvas būtų rečiau kilnojęs „čerkutę“? Bet jis, kiek žinau, nesiskundė šituo ir prieš karą, buvo metas, kai laikė netgi alubarį... Vestuvės, krikštynos, vardadieniai, jubiliejai, pakasynos, kaimynų susiėjimai jam buvo maloni pramoga, proga pasišnekėti, smagus poilsis! Blogiausia, ką mano atmintyje paliko sovietmetis – tai, kad lėbavimas buvo tapęs beveik privaloma bendravimo forma bei norma. Ji ir lėmė pagrindinio knygos herojaus klystkelius, apkartino jo šeimos gyvenimą.
Žmonės, nepaisant jų akivaizdžių nuodėmių ar (ne)prielankumo politinei sistemai, retai kada būna tik geri ar blogi. Visais laikais atsiranda niekšų ir skystablauzdžių, bet darbštūs, sumanūs žmonės net dideliam varge sugeba išlikti, ir ne bet kaip, o garbingai! Per I pasaulinį karą matęs, kaip sudegė jo gimtoji gryčytė, tėvas visą gyvenimą svajojo turėti nuosavus namus. Jau buvo susipirkęs medžius – užėjo karas. Nepaisant visų sunkumų, gerokai po karo ant Šventosios kranto pasistatė „gryčią“, labai ja didžiavosi, džiaugėsi, kad turės ką palikti vaikams. Nors mėgo pasėdėti prie buteliuko, nuoširdžiai rūgojo „rusų“ valdžią ir neteisingą „Tiesą“ (kasvakar klausėsi „Amerikos balso“), smerkė keiksmininkus, nevalyvus žmones, tinginius. Trumpai tarus, intuityviai skyrė gėrį nuo blogio.  
Stebėtinas man buvo ne tik fantastiškas tėvo gyvybingumas, trykštantis gyvenimo džiaugsmas, bet ir kalbėjimo maniera, vidinis kalbos pojūtis: kas kelintą žodį savaip apsukdavo, išversdavo, kad būtų spalvingesnis, linksmesnis. Mane žavėjo tie jo sukurti žodeliai, kalambūrai – negalėjau suprasti, kaip staliaus galvoj tokių atsiranda, iš kur?!     
Apskritai, mano galva, suaugusieji, perėję karo ir pokario baisumus, sovietmečiu sugebėjo ne tik maksimaliai atsiriboti nuo oficialios politikos, bet ir užsimiršti, užmiršti savo pačių negandas. Nepamenu, kad mano mama būtų kuo skundusis: net praradusi keturis vyresniuosius vaikus, niekada neverkšleno dėl praeities, neužkrovė savo skausmo kitiems, vertino ir džiaugėsi tuo, ką turi. Atsidavimas šeimai jai nebuvo nei auka, nei kančia; nuolat tai jausdamas, besąlygiškai mylėjau mamą.  

Į kurį prisiminimų herojų Jūs – Autorius – esate panašiausias?

Be abejo – į Juliuką Adamonį. Kaip tėvas yra nenuginčijamas Rapolo Adamonio prototipas, taip aš esu Juliukas, tiesa, ne be išlygų. Knyga nėra grynai autobiografinė, juolab dokumentinė – tiesioginės sąsajos kartais per daug įpareigoja, suriša rankas. Pasirinkau laisvesnį, kūrybiškesnį, daugiau apibendrinantį žanrą. Nors kai kurie įvykiai ir žmonės su visom detalėm buvo tikri, asmeniškai išgyventi.

Ar turite sau atsakymą, kodėl tiek daug lietuvių, atgavę valstybės nepriklausomybę, nemyli nei gimtosios žemės, nei Tėvynės, taip lengvai iš jos pabėgdami?

Atsitiko tai, ko tikriausiai daugelis mano kartos žmonių nė nesapnavo. Dar neseniai sakydavom: kas myli visą žmoniją, tas nemyli nieko; dabar gi skelbtis „pasaulio žmogum“ – pažangu! Šūkiai, kuriuos Atgimimo metais skanduodami verkėme iš džiaugsmo, dabar vis dažniau vertinami kaip europietiškai nekorektiški, nacionalistiniai, netgi – neonacistiniai. Ak, „žaliasis“ jaunimėli, aistringieji liberalai ir globalistai, nebejaučiantys žemės po kojomis! Krykštaujate, mėgaujatės jums dykai duotom laisvėm, komjaunuoliškai euforiškai neva ginate žmogaus teises, o juk jei ne tas šventas nacionalizmas (kurį Kudirka ir Basanavičius vadino patriotizmu), nei valstybe, nei dabartinėm laisvėm bei teisėm Lietuva nė nekvepėtų.  
Keisti dalykai išėjo su tuo jaunimo auklėjimu: svetimybes nekritiškai ir totaliai perimam, o savųjų – gėdijamės. Štai Lietuvos tautinių mažumų atstovai nedviprasmiškai susigrąžina savo prigimtines pavardes, ogi mūsų lietuviai, ypač dailiosios lyties atstovės – puikuojasi jų atsikratę kaip nemadingo drabužio, kaip laisvo žmogaus orumą žeminančio uodegikaulio! O kai šitaip, koks skirtumas, kokia kalba kalbėsi, kokiems dievams melsiesi, kokios šalies istorijos savo vaikus mokysi? Tėvynė ten, kur šiltesnė saulė, kur daugiau moka…
Mano knygos herojams Rapoliukui ir Elenytei, šeimos židinio sergėtojams, žandikauliai išsinertų pamačius, kad jų numylėtojoj gatvėj daugelio namų langai – tušti…

Kaip literatūra gali gelbėti Lietuvą?

Daug kas galėtų – kultūra, literatūra, bažnyčia, mokykla, šeima. Ne kokia viena partijytė (ji iškart bus apšaukta populistine), o, sakykim, Nacionalinis kongresas, į kurį įeitų visų partijų deleguoti atstovai. Nes viskas labai jau akivaizdu ir žiauriai paprasta: nebus jokios – ne tik gerovės – valstybės, jei nebus žmonių! Tad viliuosi, kad šviesiausi Lietuvos protai pagaliau sugebės sukurti mums priimtiniausią valstybės modelį, sugebės rasti būdų, kaip gyvais pavyzdžiais ir konkrečiais pasiūlymais grąžinti jaunimą namo, idant pasaulio kryžkelėse ir pakelėse jis netaptų vien sėkla ar trąša.
Literatūra? Literatūra, kaip ir daugelis kitų gyvenimo sričių, vysta be idealizmo. Žiobčiojam be jo kaip žuvys ant kranto. Alkoholis, nakrotikai, seksas, na, dar „ratai“… Rinka, deja, kol kas brangiau moka už cinizmą…

Kam žmogui reikalingi prisiminimai? Vieni sako, kad jie sendina, kiti – kad bergždžiai grąžina į praeitį, kur vis tiek nieko nebepakeisi…

Nemanau, kad būtų verta bet kokius prisiminimus afišuoti, transliuoti. Svarbūs tie, kurie mus prikelia, stiprina, moko, duoda vertingų palyginimų. Štai nūdien, pučiant aikštingam demokratijos vėjui, labai dažnai pasigendam tolerancijos, atjautos, geranoriškumo. Paradoksalu, bet okupacijos sąlygomis žmonės buvo jautresni vieni kitiems, pakantesni, nežemino, nesmerkė dėl kiekvieno nieko, netgi – kitokių pažiūrų. Štai Rapoliuko Adamonio namuose tą patį kambarį pakaičiui nuomojo buvęs tremtinys, vienuolė, sovietų saugumietis – ir Rapoliukas su visais elgėsi pagarbiai, rado kalbą!
Parašęs šiuos žodžius, iškart prisiminiau šviesaus atminimo kunigo Česlovo Kavaliausko liudijimą, jog vieningiausi, gražiausi, narsiausi lietuviai buvo Norilsko katorgoj…Negi išties mūsų tautiečius suartina tik kančia? Negi išties mums reikia naujo skausmo, kraupių netekčių, kad vėl atgautume paprasčiausių žmogiškų tiesų suvokimą?..

Tėvynės prisiminimų auksas

Bepigu Suvalkijos, pamario lygumų, Pasvalio ar Linkuvos žmogui. O štai gimtuosiuose Anykščiuose...
Pagyvenęs anykštėnas, paklaustas, kuo mes skiriamės nuo kitų rajonų gyventojų, atsakė: – Ai, tie mūsų kalniukai, pakalnytės...
Išties: pas mus gyva pekla kalvų kalvelių, raguvų ir vingių! Ir taip lengva, kasdieniškai įprasta įsivaizduot, o ir matyt gyvus velniukus ar šiaip suktus žmogelius, kaišiojančius smailias nosis iš už savų kalnelių! Jei gerai – mes drąsūs, jei blogiau, jei tektų rėžti teisybę į akis – mes šast pakalnytėn, už akmens ar kelmo... Arba kaip vaikigaliai mestelim kokią negražią paskalos petardą ir žiūrim: sprogs – nesprogs? Sprogo! Piktdžiugiškai kikenam į saują... Arba užuolankom tap tap kaimynui (kolegai, vakarykščiam bičiuliui) už nugaros, kaukšt – ir jau šokam ant kalniuko pergalės šokį!.. Šią alegoriją bendražygių rately paporino A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas. Paporino lyg ir be asmeninės nuoskaudos, kaip šiandieninės tautosakos perliuką, tik nelabai linksmai. Nes miestely, kur kiekvienas žmogus ar žingsnis matomi kaip ant delno, būtinai atsiras kam sumenkinti ar išvis suniekinti net ir kilniausią darbą, šviesiausią užmojį. O jei tempi visą stirtą rūpesčių ir sumanymų?..
Jaučiu, kaip tas pats anykštėniškas velniukas tampo mane už rankovės: išsiliek, išsitaškyk, bus lengviau ant dūšios, kiekvienas kultūrininkas tave supras, užjaus! Atsiras iš ko paskaldyti malkų, pakurstyt lauželį iki padebesių! Aure kas daros visoj Lietuvoj: žiniasklaidos begėdystė, šviesuolių skurdas, ne dėl ko kito, tik dėl kultūros stokos besiliejantis kraujas keliuose... Norim iš užsienių susigrąžinti jaunus protus, bet kaip juos namie pasitinkam? Ogi niekaip... Apie pusę metų truko vaikštynės nuo ainošiaus pas kaipošių, kad įrodytume mano paties anūkės, gimusios Vokietijoje, lietuviškas šaknis... Ypač liūdna apie visa tai galvoti, kai guli šaltam nakties kambary ir stebi šešėlių puotą ant lubų.
Tačiau dabar, ačiū Aukščiausiajam, rytas, aš sėdžiu prie didelio lango, žiūriu į Šventąją ir paupės klevus. Ir mano krūtinėj – skaistus lapų raudonis, gaivi dangaus mėlynė! Ir graudūs, auksiniai šio rudens prisiminimai... Kai išeis 11-asis „Metų“ numeris, lapų auksas tikriausiai jau bus sudilęs ar aptaškytas laiko ratų, bet jis tebešvies širdyje, nes kai kurie dalykai neišnyksta be pėdsako; bent jau norėčiau tikėti, kad neišnyksta. ...Auksinį Lietuvos rudenėlį į gimtąjį Anykščių kraštą trumpam sugrįžo Kijevo leidyklos „Baltija Druk“ vyriausiasis redaktorius Virginijus Strolia. Vyras pačiam brandume, o svarbiausia – galva pilna nekasdienių, neįprastų sumanymų. Kadaise Vilniaus pedagoginiame institute baigęs istoriją, paskui Ukrainos sostinėje su gyvenimo drauge Rūta Malikėnaite išleidęs reprezentacinių, meniškų ir moksliškų knygų bei albumų, Virginijus prieš kelerius metus sumanė prikelti iš numirusių... gimtinės kapines.
Talkinamas vietos kraštotyrininkų, atkūrė Penagalio, Kiaušagalio kaimų kapinaitėse palaidotų žmonių pavardes. Savo lėšomis sutvarkė kalveles, pastatė ant jų po ąžuolo kryžių, tas iš popierių ir atminties iškrapštytas pavardes surašė. Atsirado kur per Vėlines žvakelę uždegti ir šiaip prošal bevažiuojant kepurę nuvožti. Dabar eilės laukia gretimo Karčių kaimo kapinaitės.
Ne dykumų gi ir ne barbarų kraštas toji mūsų Lietuva, ant protėvių kaulelių šiandienykščius savo gyvenimus kukuojam!..
Ypatinga šventė – šviežiai prie Kiaušagalio kryžkelės išdygęs paminklas žuvusiems už Nepriklausomybę dar 1920-ųjų lapkritį. Tai jau net nebe istorija, bet gyva XX amžiaus pradžios legenda: grupelė 17–24 metų vyrų pastojo kelią prasiveržusiai lenkų kariuomenei – penkiems šimtams raitelių... Iš Vidugirių kaimo kilęs poetas, aktorius ir dramaturgas Kazys Inčiūra vėliau apysakoje „Troškūnų šauliai“ vaizdžiai papasakojo, kaip klostėsi šis unikalus žygdarbis ir kraupi tragedija. Kadangi sovietmečiu minėto kūrinio dėl suprantamų priežasčių niekas nespausdino, neįtraukė į jokius rinkinius bei raštus, jis iki šiol randamas tik 1937 metų „Trimito“ žurnale. Štai keletas pastraipėlių: Petras išsiplėšė iš rankų ir pasileido į aikštę. Aikštėj paleido ugnį, – sutratėjo brauningai, parabeliai ir šautuvai. Lenkų žvalgybiniai ėmė bėgt. Suknapsėjo vieno arklys, ūžtelėjo į griovį antro. Šaulius pagavo džiugi nuotaika. Vytis, vytis! Jau jie už aikštės, jau ties Traupio keliu! Bet čia juos įbedė nelauktas reginys: visa lenkų raitelių armija pasirodė iš miško ir joja Traupio keliu, kaip didelis rožančius. Jų vis daugyn. Jie kaip bičių spiečiai neriasi iš lapijos ir artėja į miestelį. Jų bent ketvertas eskadronų – prieš keliolika šaulių. <...>        
– Vyrai, nepasiduokim! Vyrai, laikykimės! – Dar pasigirsta Baranausko kluone Žarskaus balsas, bet jis aiktelėja – pataikė kulka, sužeidė. Dar sutelkia jėgas, pamato suverstą tvorų krūvą, nušliaužia ten, palenda ir atstato vamzdį į artėjančią armiją.
Ties paštu suklupo vieno raitelio arklys. Nuvirto ir raitelis. Kavaleriją pagavo keršto troškulys: jie pralaužė kariuomenės frontą, o čia jiems pastojo kelią nemokšų bernų būrelis. Skubios komandos aplėkė įsibrovėlius – ir pasileido medžioti šaulių. <...>
Kiemuos, už namų, šventoriuje, tvorų barikadose susigavo penkis gyvus, nusivedė už šaulių štabo prie ežerėlio ir sustatė prie sienos. Pasigirdo vado komanda.  Penkių <...> draugų krauju aplaistę mokyklos, valsčiaus ir kartu šaulių štabo sienas, išplėšę miestelio krautuves, išsivarę lobių prikrautus vežimus, išsivedę rekvizuotus arklius, sako, dar pasilinksminę pas lenkuojantį dvarininką, – atsibastę svetimieji raiteliai nujojo toliau – savais keliais. O rytojaus dieną Troškūnuos atjojo lietuvių kariuomenė. Ir visi sužinojo, kad tą dieną, kai išbadėję atėjūnai saujomis žarstė Troškūnų prekybininkų žydelių sachariną, kai gainiojosi jaunas žydaites, – tą pačią dieną, kai prie mūro sustatė penkis Troškūnų šaulius, – lietuvių kariuomenė sumušė lenkus, užėmė Giedraičius ir ėmė veržtis Vilniaus link..
.
Šauliai Antanas Žarskus, Jonas Budrevičius, Antanas Meškeliūnas. Trys jauni kiaušagaliečiai, savo valia pasišovę ginti jaunutę Lietuvą. Galima sakyt, basi, galima sakyt, pusalkaniai ir beginkliai... Šiuo atveju mielai pritariu istorikui Edvardui Gudavičiui, jog vienas Nepriklausomybės kovų savanoris dabartinei Lietuvai, jos laisvei reikšmingesnis už bet kokį kunigaikštį (cituodamas iš atminties, negarantuoju dėl absoliutaus tikslumo, bet esmė buvo tokia). To paties Virginijaus Strolios paprašytas, tautodailininkas Valentas Survila, Arklio muziejaus Niūronyse kalvis, sukūrė koplytstulpį: motina ant kelių laiko žuvusį sūnų. Skausmingoji Dievo Motina, septynių kardų perverta širdimi...
Čia pat, prie paminklo, paaukojus šv. Mišias, o šiandienos šauliams prisiekus mylėti ir ginti tėvynę, prisėdome pasišnekėti. Tada ir paklausiau Valentą, apie ką jis galvojo, ką galbūt prisiminė droždamas skulptūrą? Kaip šiais pragmatiškais laikais dailininkui sekėsi įsijausti į anuometinio kaimo jaunuolių dvasią ir motinų skausmą? Šiandienos lietuviai linkę kalti prie kryžiaus savo valstybėlę dėl jos menkumo arba išvis numoja ranka: tėvynė? Tokia žiauri, skurdi, atsilikusi? Kam ji, jeigu net dorų algų nemoka?! Valentas tik pakilnojo pajuodijusias rankas... Nepradėjo postringauti, gražbyliauti, girdi, tėvynės vertė, dydis – ne žemėlapio, ekonomikos ar dar kitokių suvestinių, o dvasios teritorija; Valentas atsakė viso labo trim žodžiais:
– Paskaptuoju – ir paraudu... Paskaptuoju – ir paraudu...
Ir tie žodžiai gerklę užgniaužė... Ar šiandien besvarbūs kam basakojai Kiaušagalio didvyriai? Net iš plačios apylinkės suplūdę kaimiečiai kraipė galvas: gal Virginijus Strolia, Kijevo verslininkas, sumanė kokį naują biznį, ketina balotiruotis į Seimo narius ar merus? Žmogus paprasčiausiai panūdo įamžinti savo gimtinę, pirmtakų laisvės siekį? Priminti praeiviui, jog ir ši dirvonuojanti žemė, tuščialangės gryčios kadaise virte virė gyvenimu? Bet kam to reikia, kokia iš to nauda? Keista, labai keista, kažkaip net įtartina... Ir visa geroji, teisingoji, doroji, kultūringoji Lietuva nūnai vis daugiau kam atrodo tokia – įtartina...
Tik žvairakiuojam kaip zuikiai vieni į kitus iš už savo kalniukų...
Likimas kadaise lėmė man apkeliauti visą SSRS – nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, nuo Kuškos iki Murmansko. Viską tebematau: Kaukazo rododendrus saulei tekant, Temirtau metalurgijos kombinato cechu lekiantį raudoną plieno lakštą, liūliuojančias Sibiro sopkas, Turkmėnijos vynuogyną su asiliukais, užbliovusiais tuo metu, kai poetai pradėjo skaityti eiles... Kartą mes, kalnų turistai, temstant sukūrėm laužą ir vietos piemenims pradėjom girti Altajaus grožį; šie, žvilgčiodami į mūsų merginas, pasiūlė: jeigu taip patinka – pasilikite, vietos užteks visiems! O mes ne tik nustebome, bet ir pasipiktinome: pasilikti svetur, lyg savo namų neturėtume?! Gražu tai gražu, bet kiek galima grožėtis? Pamaloninom akis – ir gana...
Anuomet mes griežtai skyrėm savo tėvynę nuo vadinamosios „plačiosios tėvynės“. Pamenu, sykį rusė turistė, žiūrėdama pro autobuso langą į Kuršmares, patetiškai išdainavo: „Kakaja krasivaja naša rodina!“ Tada kaimynė lietuvė vos nepaspringo iš pasipiktinimo: kaip ji drįsta vadinti tėvyne kraštą, kurį pirmą kartą mato?! Juk tėvynė – tai tėvų kapai, vaikystės takai, gimtosios kalbos cukrus, akmenų ir miškelių, kalvų ir upokšnių vardų muzika! Tėvynė – tai prisiminimai! O ką jūs, drauge, čia prisimenate?.. Šiandien sunerimę svarstom, ką apie šiuos laikus, gimtąją Lietuvą po daugelio metų prisimins dabartiniai vaikai, paaugliai, studentai? Ar išvis beturės ką prisiminti, pasišovę bet kurioj pasaulio šaly kalti centą po cento? (Esu įsitikinęs, jog daugelis taip elgiasi ne iš piktos valios ar godumo, o neturėdami kito pasirinkimo.) Kas išdrįso atimti iš jaunuomenės šventą (nors ir neįrašytą Konstitucijon) žmogaus teisę – turėti ir saugoti, mylėti ir savo atžaloms kaip tautos epą, „Iliadą“ ar „Odisėją“ perpasakoti, išraudoti tėvynės prisiminimus? ...Rugsėjui liejant ryškią akvarelę, iš antrąja tėvyne tapusios Kalifornijos į savo vaikystės namus trumpam sugrįžo Laima Žukauskaitė-Ruigienė, Antano Vienuolio dukra, lydima savo dukters Almos. Lyg ir nesunku būtų numanyti, kokie jausmai bei prisiminimai glostė, drumstė ir draskė devinton dešimtin įkopusios „Vienuolytės“ krūtinę. Viešnias globoję muziejininkai, regis, jau kadai buvo iškrapštę visas įmanomas „razinas“ iš Vienuolio ir jo šeimos gyvenimo „ragaišio“, tačiau...
Viešniai be lazdelės ar parankės miške keblu ir žingsnį žengti, o dar prie paslaptingojo Būdragaidžio, užraistėjusio, tankiais krūmais ir nendrėm apsijuosusio. Nutriušęs muziejaus „pasatas“ taip stengiasi, kad net rūksta, bet prisikasti arčiau vandens džipų (brakonierių?) išmaltom provėžom nesiseka. Pagaliau automobilis sustoja lygesnėj vietoj, ponia Laima žengia pirmą žingsnį – ir koja prasmenga minkštose, giliose samanose! Bet keisčiausia – koją pakėlus, visas tas liulantis patalas atsitiesia, atsileidžia kaip spyruoklė, ir tavo pėdsako – nė ženklo! Ponia Laima vaikiškai nustebusi žvelgia į samanas, jos akyse – linksmi žiburiukai!..
Sukus apsukus pagaliau pavyksta tarp medžių ir nendrių rasti siaurutę properšą. Tačiau ir jos, norint pamatyti Būdragaidį, per maža! Poniai Laimai taip smalsu (apie šį ežerėlį nesyk girdėjusi iš Tėtušiuko, Bronės Buivydaitės poemėlę skaičiusi), kad lipa ant automobilio laiptelio ir pasistiepusi, ištiesusi kaklą, ieško slapuko vandens. Štai! Ribuliuojanti vandens juosta ilgam prikausto Žukauskaitės žvilgsnį, ji žiūri tarsi į nerealų, pasakišką daiktą, tarsi į ūkanose skendinčią savo vaikystę... Kai pagaliau nuleidžia galvą, jos veidas ramus ir giedras giedras... ...Kęstutis Laskauskas, prieškario Anykščių garsaus daktaro Adomo Laskausko sūnus, kaip tik atvyko iš Baltimorės į tėviškę. Su Laimute jis matėsi prieš... 80 metų! Laimutei tada buvo dveji, Kęstučiui – šešeri, jis prie kalėdinės eglutės jau deklamavo eilėraštį, paskui... Nežinia, ar tėvelio paakintas, ar savo iniciatyva pakštelėjo Laimutei į žanduką... O Utenoje gyvenantis mokytojas ir literatas Rapolas Šaltenis! 99-uosius bebaigiąs giminaitis, pažinęs Laimą, atsiduso:
– Daugiau jau nepasimatysim...
Jis mirė spalio 12-ąją, vos dieną įžengęs į 100-uosius... Tačiau tąkart juodu gyvai prisiminė, kaip su Stasiuku (Vienuolio sūnumi – R. V.) važinėdavę į Šlavėnų dvarą, kur buvęs teniso aikštynas ir Ciuta žaisdavęs su dvarininkaite Onute Brazauskaite; per šios vestuves dainavusi pati Ona Zabielaitė-Karvelienė, Atėnų ir Romos operų primadona... Abu žilagalviai gerai prisiminė ir „grybų karo“ epizodą, kai būdami vaikai šilelyje lepšiais apsimėtė... ...Vakare per abu „žaliosios pilies“ aukštus dega langai – kaip kadaise. Tiesa, nei viduje, nei garsiajame balkone, nuo kurio matyti pusė Anykščių, nebėra tiekos gyventojų – svečių, nuomininkų, augintinių, – tik dvi moterys. Jos tyliai varsto duris, vaikšto po kambarius, ir vyresnioji vis rodo, pasakoja: šiame kampe kabodavusi už viršūnės pririšta eglutė, čia stovėdavusi gėlių vaza...
„Kartą Tėtušiukas iš Paryžiaus parvežė gražią radijytę, pastatė štai ant šito staliuko, visi subėgo klausytis, o radijytė tik pokšt – parūko, ir baigta...“ Dešinio namo šono languose atsimuša dar kitokios šviesos – tai ant Tėtušiuko kapo plasta muziejininkų uždegtos žvakių liepsnelės...
Prisiminimai vis plaukia, srūva nelyg Šventosios vanduo, švytuliuojantis palei originaliai apšviestą Šv. Mato bažnyčią, šių metų Miesto šventei bei Pasaulio anykštėnų penktam suvažiavimui puošniomis girliandomis papuoštą ir iki šiol šventiškai tebespindintį A. Baranausko tiltą. Žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio atsiveria vis nauji praeities kambarėliai, stalčiukai. Visi muziejininkai, tuo metu globoję viešnias, rengę gerai apgalvotus ir improvizuotus susitikimus, jautėsi tarsi dalyvaują šventose mišiose, kur kaip sakramentas dalijami gomury ir širdy tirpstantys tėviškės, namų prisiminimai...
– Paryžius, Paryžius! – vakarais šnibždėjo ponia Laima. – Niekada nebūčiau pamaniusi, kad Anykščiai bus tokie! Kai 1969-aisiais pirmąsyk čia apsilankiau, mane lydėjo rusų saugumietis, tai mes vis siųsdavom jį pasivyšniauti... Gražu dabar, laisva! Tiktai kur žmonės, kodėl gatvės vis tuščios ir tuščios? Prieš karą taip tikrai nebūdavo...
Nenorėčiau nei supaprastinti, nei dirbtinai nudailinti šios auksinio rudens istorijos. Tačiau tomis akimirkomis be jokių didaktinių užmačių nuolat pagaudavau save begalvojąs: „Kaip apmaudu, kaip pasiutusiai gaila, kad greta nėra mūsų jaunųjų emigrantų, pusės milijono pačių imliausių protų ir širdžių, – gal ir jos, visa tai išvydusios ir pajutusios, pradėtų kitoniškai plakti?..“  

Mes – iš girios...

Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?
Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir... pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos! Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo. Kaip ereliai puolam bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų? Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai...
Šeima iškylauja automobiliu, žvalgosi pro langus.
– Žiūrėkit, – maloniai nustemba tėtis, – Lietuvos žemės ūkis atsigauna!
– Tikrai, – antrina žmona. – Laukuose jau matyti ir karvių, ir arklių, ir avių…
– Ir varnų kiek daug! – džiugiai pritaria penkiametis sūnelis.
Aš pridurčiau: ir slibinų, ir kormoranų, ir papuasų! Sunku patikėti, bet Prospero Mérimée „Lokyje“ nutapytas raistas su medžiuose klykaujančiais puslaukiniais vėl gyvas. Nesvarbu, kad prancūzų kilmės ispanas nebuvo lankęsis Lietuvoje. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, tą patį tvirtina tūkstančiai, gal net šimtai tūkstančių homo lituanus: esam nykštukai, tamsuoliai, vargšai, mankurtai, sovietiniai reliktai! Ir tvirtina ne žodžiais, o iškalbingais veiksmais: gerdami, bėgdami iš namų, kur akys veda, vogdami, reketuodami visuos pasaulio kraštuos, net – žudydamiesi. Pone karaliau, už ką, kodėl?!.
Oficiali versija: Lietuvoje viskas gerai. Krizė paguldyta ant menčių. Emigrantai? Pats konservatorių premjeras – girdėjau savo ausimis – per TV pareiškė: nematau nieko bloga, kad lietuviai kurs lietuvišką kultūrą kur nors Londone ar prie Niujorko...
Kaip sakydavo mano rusifikuotoj jaunystėj: dalše niekuda.
Ar kvailiai tie, kurie suprasdami tyli, ar tie, kurie verkia ir šaukia, žinodami būsią neišgirsti?
Visai neseniai klausiausi per radiją intelektualų diskusijos apie emigraciją – problema ji Lietuvai ar ne? Kai kas iš pašnekovų net suabejojo, ar apskritai esama tokios problemos, o jei ir esama, tai gal taip ir turi būti? Juk gyvename laisvės sąlygomis, demokratėjame?!
Todėl nuoširdžiai kreipiuosi: brangūs politologai, istorikai, plunksnos broliai ir seserys! Suprantu, miela lietuvio širdžiai pasižvalgyti po platųjį pasaulį, užsikalti juodai dienai, paekskursuoti po lietuviškas viduramžių pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje, pasisemti peno ateities vizijoms, – ir pats ten buvau, didžiavausi ir dūsavau. Tačiau gal jau metas išeiti į mūsų Lietuvėlę ir pasižiūrėti į užkaltus langus kaimuose ir miesteliuose? Į piktžolių okupuotą dykrą? Į likusių čiabuvių veidus – kiek juose perspektyvos ir vilties spindulių? O jau tada – diskutuokim, projektuokim…
Visais atmenamais ir neatmenamais laikais Lietuva tiekė užsieniui du brangiausius dalykus: medžius ir žmones. Brangiai parduodavo juos – ir tebeparduoda. Na, nebūtinai brangiai: aukštuosius mokslus tėvynėj baigusį magistrą nūnai pusvelčiui atiduodame į sandėlius, pomidorų ar braškių plantacijas, žuvų apdorojimo fabrikus. Žinokis, tu laisvas! Nenorėčiau nieko įžeisti, bet… sliekai juk taip pat laisvi ir turi teisę į riebesnį mėšlą...
Anądien vaikštau savo pašventupiais, prieinu gimtinį šilą – ir ką matau? Krosnys suštabeliuotų ištekinių pušų, eglių. Ir ant vienišo medžio lentelė su užrašu: „Privatus miškas“. Aaa... Prieš tai buvau nupėdinęs į Anykščių šilelį, ten taip pat rietuvės. Ir Romuldavos, ir Šimonių girioj... Vieni sako: miškas serga, reikia gydyt, vadinasi, kirst; kiti sako: vėtra išvartė, reikia sutvarkyt; treti sako: ligos ir vėtros – tik figos lapelis...
Stoviu ir dairaus, stebiuos: o medžių vis dar likę, ir šen, ir ten... Svarstau: jeigu per dvidešimt metų su galingiausia, moderniausia technika neiškirtom visų girių, tai gal ne tokia jau maža ir bekraitė ta mūsų Lietuvėlė? Žiū, ir žuvį ežeruos dar vieną kitą pagaunam – vadinasi, ne viskas elektra ištrankyta, žuviai neregimais tinklais iki dugno išsemta, išgraibstyta...
Ir dar ne visi žmonės išsilakstė...
Todėl pereikime prie mūsų valstybės himno eilutės „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Ar jaučiamės esą giria? Reikalingi vienas kitam? Ar, atūžus vėtrai, tegu ir nulaužtom viršūnėm, tebesilaikytume susikibę šaknimis – kaip Baltijos kelyje? Būdragaidžio raisto kipšiukas – gyvena toks netoli legendinio Puntuko – man kužda: „Maža tauta privalo būti gaji kaip katė, gudri kaip lapė, ištverminga kaip vilkas. Tik tada jos nesutraiškys mamutų kojos.“ Bet apie tai garsiai kalbėti lyg ir nepadoru, nedemokratiška, ne-euro-pietiška? Škac, kipše...
Giria – tai bendruomenė. Ausys lėpsta besiklausant, kaip tą ar aną lietuvaitę gražiai priėmė austrų, prancūzų, danų, švedų, norvegų, ispanų miestelių bendruomenės. Jose iškart pasijuntama jaukiai, patogiai, esi reikalingas, svarbus... O kas pas mus daroma bendruomenėms kurti? Ar, pvz., laikraščiai, interneto portalai skatina burtis, dalyvauti bendruose projektuose, pagaliau – kurti vietos bendruomenes? Bent mano akimis, nemaža dalis žiniasklaidos suka kitokio verslo girnas – kiršina, kurpia skandaliukus, žodžiu – gadina ir Lietuvos orą (tiesiogine prasme), ir taip jau nestebuklingą piliečių ūpą...
Apmaudu, kad namų jausmo nesugebame sukurti savo pačių namuose. Nesileisiu į politinius vandenis, nors oi kaip traukia savęsp šalti jų sūkuriai! Kol kas verčiau tęskime temą: mes – giria… Šimtmečiais mūsų vardus niokojo ir kraipė kas panorėję, o kaip elgiamės mes, lietuviškos eglės, ąžuolai, beržai ir drebulės? Turėdami unikalią galimybę atsilietuvinti šimtmečiais lenkintas, rusintas pavardes? O, šitoj patriotinėj srity mes darom neprilygstamą pažangą: net lietuviškiausi vardai ir pavardės nūnai vysta it šalnų pakąsti žiedai…
Neseniai mačiau dokumentinį filmą „Kinai ateina“. Kad ateina, įrodinėti nebereikia: kinai jau mūsų smegenyse! Nieko nenorėčiau užgauti, juolab menininkų, dainininkų, bet visi tie pavardėmis virstą vienskiemeniai jaustukai ir ištiktukai podraug su užsienietiškais, „universaliais“, liežuvio vienu judesiu išmetamais asmenvardžiais man kažkodėl asocijuojasi su vienaląsčiais gyvūnais… Bažnyčios metrikų knygoje netikėtai atradęs savo krikšto įrašą su dviem vardais, orientuodamasis į naująją „tradiciją“, jau ir aš galėčiau vadintis „moderniai“ bei toliaregiškai, – pvz., Rim Po Van…
Nauji laikai – nauji papročiai… Kone kasdien visos reklamos skalambija: ten festivalis, ten susiėjimas, ten koncertas, ten paroda, atidarymas, uždarymas, jubiliejus… Esama manančių, kad lietuviškos girios ir laukai dar niekad neskambėjo, neošė nuo tiekos dainų, muzikos akordų, fejerverkų, – hosana, mes išgyvenam lietuviškos kultūros triumfą! Švenčiam ir švenčiam, it apsėsti!
Ir būtų galima vien ploti, iš džiaugsmo trypti kulnais, jei visi tie vienkartiniai (ir kartu begaliniai) renginiai nebūtų virtę devyngalviu slibinu, „rytą vakarą, žiemą vasarą“ žiaumojančiu kultūros pinigėlius…
Ar laimi kultūra?
Lėšų jai, regis, skiriama ne tiek jau mažai, tik jos investuojamos į greitai įgyvendinamus ir dar greičiau pamirštamus projektus, rėkiančius ir blizgančius, o ne į tęstinius, giluminius, mažiau pastebimus, tačiau tautai gyvybiškai svarbius. Jau ir provincijos gyventojas šiandien supranta, kad į kultūros sąvoką įeina kur kas daugiau nei tam tikras renginių skaičius: tai ir darbo, elgesio gamtoje, kelių eismo, bendravimo, valgymo, gėrimo, kalbos, minčių, kūno ir dar daug visokių kitokių kultūrų!
Kultūra – milžiniška, giliašaknė sistema, labiausiai lemianti mūsų mentalitetą; būtent jį laikyčiau svarbiausia, sunkiausiai įveikiama Lietuvos problema.
Atsakykite patys: ar tikrai sąmoningoje, kultūringoje visuomenėje gali būti tiek emigrantų, kriminalinių nusikaltėlių, tiek skyrybų, eismo taisyklių pažeidimų, pagaliau – savižudybių, kiek jų yra Lietuvoje? Atsakę į šį klausimą, turėsime atsakymą ir į kitą: kas tautos išlikimui svarbiau – ekonomika ar kultūra?
O, palaimintoji knygų mugė! Didysis Lietuvos knygynas, kultūros oazė, deguonis sielai! Ir aš alpėju ekstazėje: knyga dar nepražuvo, anava kiek tūkstančių aplankė, vartė, pirko! Ką ten Helovinas, švento Valentino diena, „Vikingų loto“, realybės šou TV ekrane… „Kiek kultūros vienoje vietoje!“ – vėl vilnija pergalingas šauksmas. Bet štai, apsvaigęs nuo euforijos ir saldaus šurmulio, grįžtu namo, į „literatūros sostinę“ Anykščius. Ir – neberandu kiosko, kuriame būdavo galima nusipirkti „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ ar „Metus“...
Palauksime kitos mugės?
Anapilin iškeliavo taurus ir iškilus Poetas. Gražiai palaidojom, galvas nulenkėm. Vėliavos, garbės sargyba – kaip karaliui. Turėjom progą ramiai, neskubėdami, susikaupę pasiklausyti dvasingos, tautiškos poezijos. Bet ar krustelėjo kam sąžinė, nors menka nervų skaidula nuo klausimo, kodėl, nuo ko taurusis Poetas taip staiga, taip anksti atsisveikino su mumis?
Gal prieš porą mėnesių jis buvo lankęsis Anykščiuose, Sakralinio meno centre. Kaip sielvartingai tada kalbėjo! Apie tai, kaip po karo sunkvežimiais dardėjo į Anykščius vien tam, kad pamatytų Antaną Vienuolį. „Kodėl taip susvetimėjom? – klausė. – Ar apskritai kam beįdomu, kaip gyvena kitas, net kaimynas?“ Kalbėjo apie svetur nutekantį Lietuvos kraują, literatūros sumenkėjimą, apie žmogaus nužmoginimą ir dvasinių vertybių praradimą...
Kažkodėl nei tribūnose, nei scenose, nei užkulisiuose nebegirdėti net užuominų apie rašytojo misiją, kuri taip garbingai ir vaisingai skleidėsi Lietuvoje praeitais amžiais. Švietėjai, įkvėpėjai, dvasios puoselėtojai. Tautos vaidilos, dainiai, tribūnai, šaukliai. Jie – džiovininkai, sukilėliai, Sibiro katorgininkai, kunigai, gydytojai – kūrė kitiems, be atlygio, dažnai aukodami ne tik asmeninę gerovę, bet ir gyvybę. Kūrė tekstus, kuriuos paskaitę baudžiauninkų vaikai, nušvitę ir pasiryžę, virto savanoriais, valstybininkais, diemedžiais ir kietmedžiais, nenusilenkusiais jokiam tėvynės priešui.
O mes?..

„Metų“anketa. Požiūriai. Rimantas Vanagas

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10

1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Rašydamas kai kokius dalykėlius iš Lietuvos praeities, šiek tiek plačiau praskleidžiau istorijos širmą, pirmiausia pats sau. Susirasti šaltiniai, ypač šviežiausi, šokiravo: bravūra, cinizmas, tyčiojimasis iš žymių asmenybių, pigūs šou elementai, tokie būdingi šiandienos žiniasklaidai, kultūrai ir apskritai bendravimui, prasiskverbę ir į šią, sakyčiau, patriotinę, netgi šventą sritį. Žeminama, išjuokiama visa, kas susiję su mūsų protėvių buitimi, morale, papročiais, tikėjimu, raštu... Kas mes buvome? Apskretę, bedančiai, beraščiai pagonys, mažaūgiai sausumos piratai, žiauresni už kaimynines gentis, amžinai alkani – neturėję net kuo kačių išpenėt... Koks pražūtingas tas noras žūtbūt atkreipti į save dėmesį! Jam neatsispiria net garbūs mokslininkai – ko jau benorėti iš šmaikščialiežuvių, aštriadančių literatų ar storaodžių, godžiai į asmeninį krepšį „grybaujančių“ politikų!..
Gera žinia iš istorijos nereikalinga, kaip ir iš dabarties – ji neperkama… 
Galimas daiktas, čia pagalius vis dar kaišo ir marksistinė istorijos mokykla, įkalusi kietą mietą, jog pasaulis vystėsi tik viena kryptimi – nuo primityvaus iki tobulo, t. y. nuo akmens amžiaus iki visuotinai idealaus komunizmo. Šitaip galvojant (ir pamirštant, jog dažnas istorijos tarpsnis nestokojo savų vertybių, nebūtinai menkesnių už šiandienines), iš tiesų visa, kas buvo praeityje, tėra apgailėtini mažmožiai...
Antrasis liūdnokas mano „atradimas“ – tekstai apie Lietuvos praeitį putoti, slenkstėti, duburiuoti – ir nepaprastai nenuoseklūs, ypač lietuvybės požiūriu. Painiojamos elementarios, iš principo skirtingos sąvokos: su lietuvybe mažai ką bendra turėjusi LDK – ir tarpukario Lietuva, ne iš gero gyvenimo modeliavusi vientautę, vienkalbę valstybę... Netiesusi stipriai sukniedytų tiltų tarp abiejų valstybių, tik priaudusi romantikos, geidžiamybės gijų, kaip ugnies vengiant pačių opiausių temų, problemų – ir palikusi kelių šimtmečių spragą mūsų kultūroje, savimonėje. Nes juk nepatriotiška, ideologiškai nepriimtina pripažinti net ir tai, kas matoma ir plika akim – kad nei Gedimino, nei Algirdo, nei Vytauto, nei juo labiau vėlesnių laikų Lietuva tautiniu požiūriu nebuvo vienalytė!
Dėl elementarios logikos nepaisymo susivelia, žvejų terminu tarus, baisios „barzdos“ – ir pabandyk jas, vargšas skaitytojau, išpainioti! Pvz., Vytautas „tradiciškai“ vaizduojamas kaip amžinas perbėgėlis, žemaičių pardavikas, nors bėgti lyg ir nebuvo nuo ko. Taip, bėgo pas kryžiuočius, kad kartu sumuštų suįžūlėjusius gentainius ar Rytų kaimynus, bet lygiai taip pat bėgo pas Rytų kaimynus, kad su šių parama „pamokytų“ lenkus ar kryžeivius. Vytauto genijus – diplomatinės manipuliacijos, žarijų žarstymas svetimomis rankomis, pergales panaudojant savo bei artimųjų interesams. Ir taip elgėsi ne jis vienas! Tokia buvo anų laikų taktika, tokia ir visa LDK, sudurstyta iš to, ką pavyko nugvelbti ne tik lietuviams, bet ir jų laikiniems sąjungininkams.
Ir juo toliau brendi į istorijos tankmę, juo daugiau tyko žabangų! Kol ganėtinai prisikankinęs supranti, kad lietuvių „okupantų“ kilniadvasiškumas užkariautose šalyse – vien gražus mitas, nes lietuviškai kalbančių lietuvių LDK teritorijoje – lašas jūroje! Lietuvos ekspansija vyko visai kitom formom, kitu lygmeniu. O jei šitaip, kaip galima priekaištauti, girdi, mūsų kunigaikščiai nesugebėję „deramai“ kolonizuoti svetimų kraštų, skleisti savo kultūros ar juo labiau kalbos – nes buvę pernelyg užsiėmę karyba?.. Švelniai tarus, keistas, lengvapėdiškas toks priekaištas!
Fenomenalusis kalbos brangakmenis blyksi netikėčiausiais kontrastais, paradoksais. Rimti vyrai rimtais veidais įrodinėja, kad kalba – tautos egzistencijos, tapatumo pagrindas, ir aš jais tikiu. Netgi istorikai nepraleidžia progos neprikišti Algirdui, Daumantui, kitiems lietuvių kunigaikščiams dėl jų surusėjimo, „supravoslavėjimo“. Bet kodėl pro teoretikų pirštus kaip vanduo praslysta ano meto realybės suvokimas? Gal, sakau, šitie mokslo vyrai žino paslaptį, kaip saujelės saviškių kalba susišnekėti su tūkstančiais, milijonais kitakalbių žmonių, valdyti juos? Tėra tik vienas įrodymas, jog Vytautas ir Jogaila dar mokėjo lietuviškai – kai Lucko pilyje 1430-aisiais persimetė žodžiu kitu, kad jų nesuprastų lenkai...
O į kokį „stalčiuką“ sukišti LDK didikus, kurių daugelis jau nuo XV a. nebekalbėjo tėvų kalba, bet jautėsi esą dideli Lietuvos patriotai ir laikė save lietuviais? Kokiai tautai priskirti tuos LDK piliečius, kurie kalaviju ir išminties, intelekto galiom gynė Lietuvą, dalyvavo sukilimuose prieš Rusijos imperiją? Antai po 1863-iųjų pralaimėto sukilimo iš pabėgėlių Paryžiuje susikūrusioje lietuvių atstovybėje (oficialiai – „Lietuvių delegacijoje“) iš dvidešimt dviejų narių tik keletas bemokėjo lietuviškai…O Adomas Mickevičius, Czesłowas Miłoszas, Oskaras Milašius, didžiavęsi savo „lietuvišku krauju“, laikę save lietuviais, tačiau dėl kalbos mūsų pačių priskiriami kam tik nori – lenkams, prancūzams, tik ne lietuviams…
Ir štai mes prieiname liepto galą. Nes tauta (nekalbant jau apie valstybę!), jos kultūra, pagaliau pati tautiškumo samprata – ne iš dangaus nuleista formulė, marmurinis stulpas, bet gyvas, kintantis organizmas ir procesas. Na, žydų tuo neapkaltinsi: kad ir kokioj pasaulio šaly jie gyventų, kokia kalba kalbėtų – žydas yra žydas! Šį pavyzdį ypač aktualu prisiminti dabar, kai vis daugiau lietuvių, vos iškėlusių koją iš tėvynės, nebenori, net gėdijasi prisipažinti esą lietuviai. Gi tam tikrų apklausų duomenys (jie kažkodėl per daug neviešinami) byloja, jog šiandieninę Lietuvą kritiniu atveju labiau pasiryžęs ginti ne lietuvių, o kitakalbis Lietuvos jaunimas...  
Aktualizuoti Lietuvos istoriją, lanksčiau vertinti daugelį ginčytinų dalykų, drąsiau apsispręsti verčia ir kitos realijos, kiti „iššūkiai“. Jau akivaizdu, jog net senųjų laikų istorija rašoma mūsų dienomis, ir su įkarščiu! Tuo nesunku įsitikinti, kai pavartai naujausius kaimyninių šalių (lenkų, gudų, rusų, ukrainiečių) istorikų darbus. Tautinis atgimimas, Rytų Europoje laužu įsiplieskęs vos prieš dvidešimt metų, pakurstė naujus interesus ir naujas aistras. Įsijaučiama (nusivažiuojama) iki nesąmonių, tačiau bendra tendencija aiški: mes būsime tokie, kokius save apginsime kovodami jau nebe ietimis ar kalavijais, bet aštriu protu ir gerai nusmailintomis plunksnomis! Mūsų istorinės erdvės ir dvasinės teritorijos bus tokios, kokias sugebėsime argumentuotai apibrėžti ir pateikti solidžiose enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, įteigsime jaunajai kartai.
Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti? O gal, kukliai pakraipę galvas, vis dėlto pastebėsime ir tai, jog didžiausia, reikšmingiausia, dramatiškiausia, herojiškiausia Lietuvos ekspansija įvyko ne viduramžiais, bet XIX a. pabaigoje–XX a.? Nors pasaulio enciklopedijos nurašyti kaip mirštanti tauta, prisikėlėme iš mūrų ir sielos griuvėsių, išsiveržėme iš galingų kaimynų letenų ir tapome nepriklausoma, moderni Europos valstybė? Su lietuviškai kalbančiais didmiesčiais ir mažais miesteliais? Vakarykščiai artojai žemėtomis panagėmis atsiėmė patį brangiausią, gyvybiškai svarbiausią savo istorinį, etninį paveldą, nors ir su baisiais nuostoliais bei kančiomis (okupacija, tremtis, pokaris) pagaliau „sukomplektavo“ šalį su amžinąja sostine ir vartais į Baltiją – dabar jie kaip niekad savi, lietuviški! 
Tik vis mums kažko gėda, nedrąsu, negana, ką turėjome ir turime, laimėjome ir laimime...
Galbūt tūlas istorikas, perskaitęs šiuos pamąstymus, tik pasiraukys: paistalai, publicistika! Kaišioja kas netingi snapus į specialistų tvenkinį ir tik drumsčia vandenį, klaidina visuomenę… Tačiau kas nuginčys, kad istorija – ne vien kaulų, šukių ir metraščių (daugiausia, beje, svetimų) menas? Kad istorikas taip pat kūrėjas ir daug ką lemia jo pozicija, nuojauta, meilė ar nemeilė, išankstinis nusiteikimas, asmeniniai įsitikinimai? Kad kiekvienas mūsų tam tikru atžvilgiu taip pat istorikas, nes turi savo supratimą apie praeitį, o gera idėja ar įžvalga amžių ūkanose gali tapti ir idėja, įžvalga ateičiai?..
Kodėl šia proga neprisiminus iš ūkanotų Šveicarijos viršukalnių ir lietuviškų pievų miglos išnyrančio Juozo Ereto:  
Turime veikti vietoj tų, kurie tapo gyvi palaidoti; kurie tapo vergais pinigo, malonumų ir geidulių, kuriems dingsta gimto krašto ateitis.
Nes jei nenušviesime pasaulio tikinčios ir mylinčios širdies šviesa, tai paliksime jį griuvėsių tamsoje.
Neužtenka tyrinėti, privalome mąstyti...
Kartu su protu turi būti lavinama ir mūsų siela, ir charakteris...
Mažoms valstybėlėms, tegu ir garsioms praeitimi, tačiau tik besipainiojančioms po galingųjų kojom, nūnai vis primenama: demokratinei valstybei netinka liaupsinti savo imperinių užkariavimų bei jų herojų, skleisti faktų, skatinančių tautų nesantaiką, valstybių priešpriešą... Tačiau patys pasaulio galiūnai ir šiandien mėgaujasi, didžiuojasi kadaise smurtu užgrobtom teritorijom bei neįkainojamais trofėjais, tuos laikus įvardija kaip aukso amžių. Nesenų viešnagių Prancūzijoje ir Maskvoje metu netikėtai įsitikinau, jog netgi šios daugeliu požiūrių tolimos šalys vis dėlto yra ir smarkiai panašios, būtent: kovinės šlovės muziejais ir paminklais, pompastiškais veteranų paradais, pergalėms skirtomis šventyklomis ir arkomis, maršalų kultu...
Tai gal, sakau, šiame fone ir lietuviui ne gėda būtų prisiminti, kad ir prie jo protėvių kojų nuolankiom pozom klūpojo kitų šalių princai ir kunigaikščiai, karaliai ir karvedžiai?
Netgi visiems laikams nukėlę savąją kovinę šlovę į nenumaldomai tolstančią praeitį, ar turime teisę ją pamiršti? Manau, jog tikrai ne. O jeigu šitaip, kas pasakys, kodėl iki šiol nepastatėme monumento net deimantinei savo šlovei – Žalgiriui – įamžinti? Kodėl mes beveik ničnieko nežinome apie kitas stambias savo protėvių pergales, net filmų, istorinių romanų, dramų apie jas taip mažai teturime? Štai ukrainiečiai pleškina sakmes dideliems ir mažiems apie lietuvių pilis ir kunigaikščius, pirmiausia apie Švitrigailą, o gudai plėšia iš mūsų rankų net LDK, net Vytį...
Ukrainoje, Ostroge, mačiau viduramžių pilies liekanas. Jos šeimininkas didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis Oršos mūšyje su 30 000 LDK karių sutriuškino 80 000 maskvėnų! Iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas šį mūšį apibūdina kaip „didžiausią Lietuvos karinę pergalę prieš Rusiją“, „užmirštą rytų Žalgirį“ ir 1514 m. rugsėjo 8 d. linkęs priskirti prie svarbiausių Lietuvos istorijoje datų...
Dar legendinis 1605 metų Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, kurio aidai nusirito per visą XVII a. pradžios Europą? Tai buvo tikras karo meno šedevras, sukurtas Lietuvos didžiojo etmono, vieno žymiausių Europos karvedžių Jono Karolio Chodkevičiaus: 4000 lietuvių (jų pulkuose buvo tik 200 lenkų) sutriuškino 14 000 švedų kariuomenę! Mūšio baigtis buvo tokia: žuvo apie 9000 švedų ir... 100 Rygos gynėjų lietuvių.
O to paties didvyrio vadovaujamų 70 000 Žečpospolitos karių apgintas Chotinas, kai juos puolė 220 000 turkų? Net pačiame Chotine šiandien kažkodėl niekas neskuba aiškinti, kas iš tiesų atrėmė tą grėsmingą laviną – paminklas vaizduoja ką nori, tik ne LDK karį ar karvedį…
O dabar? Pasauliui pelningai demonstruojame sovietmečio paminklus, tačiau kaip savo valstybės svečius supažindiname su pokario rezistencija – visoj Europoj unikaliausiu, dešimt metų trukusiu žūtbūtiniu pasipriešinimu sovietų okupantams?..

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

Kultūros, literatūros savitumų, apskritai dvasios resursų, potencijų, galimybių turime kur kas daugiau, nei kartais manome, įsivaizduojame. Deja, pernelyg lengvai pasiduodame svetimoms įtakoms, menkaverčiams standartams, norui greitai užsidirbti, liokajaus įpročiui patikti, įsiteikti... Metas susivokti, kad kultūros turime ne tiek, kiek jos nusiperkame, bet kiek patys joje dalyvaujame, ją kuriame. Netgi tikrai nemažas kultūrai skiriamas lėšas mieliau atiduodame atvažiuojančioms „žvaigždėms“, vienkartiniams renginiams, fejerverkams, „paukščiukams“, užuot nuosekliai rėmę kasdienį darbą, kūrybą, geranoriškai, pasiaukojamai kultūros procesui įtaką darančius žmones. Jie dabar labai dažnai paverčiami prašinėtojais, apgailėtinais skurdžiais – tiesiogine prasme. Tai ypač akivaizdu gyvenant mažame miestelyje.
Nežinau, gal ir nėra geresnės formos kultūrai palaikyti kaip projektai, bet dabar įgudusios rankos neretai pasinaudoja jais nelyg pieno melžimo aparatais... Didžiulės sumos nueina ne gabiesiems, darbštiesiems, o gudručiams ir apsukruoliams.

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

Gal greičiau atvirkščiai...

Widget is loading comments...