Proza

Iš spaudai ruošiamos knygos „Piligrimų namai“

Skudurų kilimėlis, arb Anelė nebus avelė

Baltas ovališkas lėktuvo salonas Anelei baugokai per ankštas: ar nepristigs oro? Kaip termose... Gi susmigus į krėslą, prigludus prie apskrito langelio, kažkodėl iškart atgijo pasakojimai apie vizijas po klinikinės mirties: eini, sako, ilgu šviesiu tuneliu, regi priešais akinančią šviesą – ir atsiveria... 
Šiuokart labiausiai stulbina žydruma: jos nei daug, nei mažai, tiesiog ji – visose pusėse, viršuj ir apačioj, net kojos riečiasi... O koks ten judantis šešėliukas ant puraus sniego baltumo pakloto? Negi jų lėktuvas? Toks didelis, kad nė su kuo palyginti, toks galingas, kad net purtosi nuo jėgų pertekliaus, o – tik mažulytis krislelis žydroj Apvaizdos aky...     
– Ponai ir ponios, – gražiai lietuviškai sako nematoma stiuardesė, – prašom užsisakyti gėrimų ir užkandžių, kuriuos rasite mūsų meniu, jie prieš jus po atlošiamais staliukais.
Ponios! Anelė mielai pabūtų ponia ir išgertų sulčių, arbatos ar kavos – laukti sušilus, o dar užvalgius būtų kur kas ramiau! Ir tas spengiantis Londono laukimas pasikabinus ore, vis pasiklausant širdies, greičiau praeitų. Bet... Pasižiūrėjusi į blizgantį kainoraštį, atsidūsta ir kiša jį atgal, už tinklelio.
Argi dora aukštinti ponais, kai tau moka ne algą ir ne pensiją, o katino ašaras? – svarsto Anelė, – ar ne pasityčiojimas! Negražu taip sakyti, bet dabar Lietuvoj katės ir šunys didesnėj pagarboj nei žmonės... Sėdi vežimėly invalidas, centus mokesčiams ir vaistams drebina, arba išlenda iš griovio prasmirdęs bomžas, o valdžia jam sako: labas, pone! Užuot paklausus, kodėl šitaip galuojies? Ko geri, kas tau negerai, kad šlaistaisi žmonių pajuokai? Ne – daryk ką nori, nors ir karkis… Duotų darbelį kokį – nebūtų laiko bambalius ridinėt. Kaimynų duktė pasakojo, kad Norvegijoj taip ir daro…
O apie jaunus išvis liežuvis nesiverčia šnekėt. Argi spiečiais lėktų balažin kur, jeigu namie galėtų pasitaupyt, nusipirkt mieste nors menką kambarėlį? Bet ne – kapstykis kaip išmanai, o savo diplomą kišk uodegon... Ko tada stebėtis, kad aerouoste – vien jauni, dar su kūdikiais ant rankų, nugarų... Vaikeliai springdami klykia, spiegia, o kaip nespiegs, jeigu jiems baisu aklinam vamzdy? Veidas prie veido, ankšta, trošku, ausis duria! Užuot sėdėję sau žolėj, po obele ar klevu, klausęsi varlės, žiogo, strazdo... Kur taip ramu, žalia, tyku, kur net vėjas savas? O dabar – kokį pasaulį vaikelis mato nuo mažų dienų? Beprotiškas lėkimas per skersvėjus, mašinas ir alasą...

xxx   

Kai jau visai nusibosta laukti, Anelė pradeda žiūrėti, kas dedasi aplinkui. Lėktuve gerti alkoholinius gėrimus draudžiama, bet jei perki čia pat – prašom, į sveikatą, lak neatsikvėpdamas… Teisybės, padorumo nė kvapo, svarbu tik pelnas. Galbūt daugeliui tai nerūpi, tačiau Anelė negali nematyti savo kieme nei viščiuko, nei jo tykančio vanago... 
O aplinkui vyksta keisti dalykai: keleiviai šlamščia, gurkšnoja, vis garsiau juokiasi! Įdomiausia – lietuvaičiai, vos apsiplunksnavę, kerta patiekalus vieną po kito, gausiai užsigerdami alumi. Pvz., jos kaimynas iš dešinės užsisakė keturias skardinėles, kiekviena kainuoja keturis eurus! Anelė nėra alaus žinovė, bet sumeta, jog namie tokia skardinytė kainuotų gal penkiasdešimt centų… 
– Mamyt, – pagavęs nustebusį žvilgsnį, atsiveria kaimynas, – kiba pas dukrelę ar sūnelį plasnojat?   
– Pas dukrelę... 
– A, tada nėra ką aiškint, – šluostosi ūsus jaunuolėlis. – Pasakysiu kaip iš laikraščio: tėvynę mes mylim, tik tėvynė nemyli mūsų! 
– Kaip... nemyli? 
– Paprasčiausiai. Mano išpažintis trumpa ir, sakyčiau, schematiška. Kai baigiau gimnaziją, labai norėjau užsidirbt. Baisiai norėjau nusipirkt kokią mašinytę. Skaldžiau malkas už 30 litų per dieną. Vienam diedukui padėjau nugriaut gryčytę. Tas irgi mokėjo kapeikas. O ką toliau daryt? Jeigu ir buvo koks darbelis, visi mokėjo minimumą... Nors nusišauk! Kad nenusišaučiau, nusipirkau bilietą į vieną pusę... 
– Suprantu... 
– Gal ir suprantat, bet mano kaily nebuvot. Jauties taip, lyg būtum koks indų dievas ir turėtum šimtą rankų, bet niekam nė vienos nereikia. O aš juk irgi žmogus! Ir noriu gyventi ORIAI! Nusipirkt kaip žmogus alaus. Pasikviest kavinėn panelę… Lėktuve – kodėl aš negalėčiau užkąst, jeigu noriu? Pakaifuot? 
– Suprantu... 
– Iš balso jaučiu – esam skirtinguos pasauliuos... 
O Anelė galvoja: negi dėl alaus skardinės vertėtų palikti namus? Ir atsidūsta: 
– Tikrai gal nesuprantu... Kiek tautelių gyvena dykumose, ugnikalnių pašonėj, jiems žemė dreba, plyšinėja po kojom, sniego nuošliaužos užverčia, viesulai namus nuneša – ir vis tiek nebėga iš gimtinės... 
Toliau balsu pasakyti Anelė nebedrįsta, tad pati sau mintyse priduria: ogi lietuviai? Jie palieka lizdus, bet jie – išimtiniai, jie, matot, nori jaustis laisvai, oriai...

xxx   

– Čia mano vyras, Šerazas. 
Anelė žiobteli nesugriebdama atsako, nors tokią akimirką buvo numačius. Ji žinojo, kad Virgutė gyvena su pakistaniečiu, bet.... O prieš ją stovintis smulkus vyriukas paišinu kaip puodakėlis veidu rodo didelius baltus dantis. Anelė jau buvo spėjusi pamatyti ir kur kas juodesnių, bet jie buvo tik šiaip, praeiviai. Ne, ji nieko prieš, visi esam žmonės, Dievo kūriniai, tačiau kiekvienai motinai, net pelėdai, savi vaikai – gražiausi... 
Ji bando suprasti, kaip ten, kažkur už devynių kalnų, turėtų kaitinti saulė, kad žmogus taip smarkiai pajuostų? Matyt, jų ir saulė vario spalvos, ir kalnai, ir medžių lapai – jeigu medžių išvis yra – susiraitę nuo rudumo, net žvaigždės... 
Anelei sunku įsivaizduoti, kaip ta rusva ranka, gal ir labai švelni bei šilta, glamonėja dukters veidą, liemenį, krūtis, kaip... Jo akys, pirštai... O kokius žodžius Šerazas kužda Virgutei į ausį – gal jie liejasi karštu šokoladu? Negi jai tikrai malonu kasryt šalia savęs išvysti tokį, na... pusiau nuodėgulį? Pagaliau – ar įmanoma nuspėti, kokios mintys, vaizdiniai ir sapnai vaidenasi karščio išdegintoje galvoje? Lietuvis, ir tas padaro ar lepteli kaip iš medžio iškritęs, o čia... 
Ne tik nemigos naktimis – Anelė visada žinojo, kad vaiką augina ne sau, kad duktė anksčiau ar vėliau išskris į kitą lizdą, bet kad žentas bus toks... Gal ji išties tamsi, atsilikus kaimietė, bet argi kas nenustebtų pamatęs savo sode neregėtą augalą? Kurio nesodinai ir nelaistei? Anelei atrodo, kad įvyko baisi klaida, neteisybė, kad jos numylėta dukrelė verta ne tokio... 
Ir ji nustemba išgirdus savo balsą:        
– Jes...

xxx   

– Ar žinai, mam, kaip rašomas tavo anūkės vardas? Ne Janytė, kaip tu vadini, o J-e-dvi n-i-f-e-r. Ar kada įsivaizdavai, kad tavo anūkės vardas bus su dviem n?  
– Tikrai ne. O kodėl neužtenka vienos? 
Virgutė pakėlė akis į lubas lyg ieškodama užtarimo, atlaidžiai nusišypsojo: 
– Todėl! Kaip tau paaiškinus? Supranti, Anglijoj visko šimtą kartų daugiau negu Lietuvoj. Jauties kaip ant kalno viršūnės. Ir jeigu turi darbo, pinigų – tik pirk, krautuvės pritutintos lig lubų, širdis geidžia – uliavok! Nereikia kaip namie sukti smegenų, kur pasiskolinus iki algos. Nepyk, bet Lietuvoj visi mane mokė, kaip gyventi, – koktu man nuo konservatyvizmo, didaktikos! Čia niekas manęs nemoko, bet aš jaučiuos žmogum! Lietuvoj nesijaučiau, o Anglijoj – jaučiuos! 
Anelei šmėsteli: o kodėl man namie taip lengva, gera? Nubusti, alsuoti, vaikščioti po kiemą, klausytis medžių, paukščių? Užlipus ant kalniuko, visu kūnu jausti kutenantį vėjelį ir žiūrėti, kaip saulė, pamažu praverdama savo krosniadangtę, sušildo ir nušviečia slėnumos rūke plaukiojusius žolynus, kupstus, o kai kada ir zuikių ausis? zuikių! Ir mano mintys tada lengvutės, lankstutės, liuoksi kaip tie patys zuikiai… Argi ne gera žinoti, kad tave aplankys laiškanešė, kaimynė, kad ne viena būsi paskutinę valandą? Ar jaunų lūpomis kalba ne paprasčiausias egoizmas, kai galvoja tik apie save, malonumus, pramogas ir gardumynus? Nei vaikystės takai, nei Kūčių stalas, nei Joninių laužai, net artimieji nebeegzistuoja... 
Tačiau ginčytis Anelė nenori. Gi Virgutės nebesustabdysi:     
– Gyvenam vieną kartą – kodėl nepasidžiaugus? Jeigu yra iš ko rinktis, kodėl nepasirinkus kas gražiau? Nepaatostogavus kur nors Italijoje ar Havajuose? Kiekvienam žingsny su tavim sveikinasi, tau šypsosi... Mane čia vadina Virdžin arba Džin – su dž, man patinka... Dženifer, pasakyk močiutei eilėraštį! 
– Tikrai, Janyte, pasakyk! – atkuto Anelė. Ji vis dar viliasi, kad štai anūkė prasižios – ir sučiulbės lietuviškai, tegu ir švebeldžiuodama, kraipydama žodžius. – Gal išmokai apie pupą? Kirvirjupa, kirvirjupa, aš pasėjau žalią pupą… Arba apie ožiuką striukumbuką, Vytės Nemunėlio… 
– Kam jai Anglijoj pupa ar ožiukas?! – susiraukė Virgutė. – Čia kalnai puikiausių žaislų, pūzlų, multikų... Ji net nesupranta, kas toji tavo Janytė! – Aš kelias gražias knygeles buvau jums pasiuntus... 
– Baik, mam! Pati pagalvok: Dženifer – Anglijoj – deklamuos – lietuviškus – eilėraščius! Jai reikia kuo greičiau išmokti angliškai, daržely ir mokykloj susišnekėt. Ji ne lietuvė, ji – europiukė! O tu – kirvirjupa…

xxx

Už lango lygia žalia pievele akį glostė nedidukas uždaras kiemelis, o už medinių vartelių susiglaudus stūksojo pora mūrinių sandėliukų. Žiūrėdama į juos, Anelė pasijuto drąsiau ir lygiu, romiu balsu tarė: 
– Naktimis vis klausaus širdies, ji mane perspėja: bus vieną kartą kliopt... Bet kai ateis man paskutinioji, kai gausi iš namų žinią, tu, Virgut, labai nesijaudink ir nesiskubink – niekur nebepabėgsiu. Nemesi gi staiga vaiko, vyro, darbo – ginkdie, dar atleis. Viską mačiau, supratau. O tas lėkimas per grūstis, tuneliais, laiptais! O dar aerouostas – eilių eilės, čemodanus kilnok, pasą rodyk, batus nusiauk! Gaila man tų keleivių… Kada galėsi, tada ir atvažiuok. 
– Nu je... – nutęsė duktė. – Atvažiuot tai atvažiuosiu, bet ar suspėsiu – tikrai negarantuoju. Testamentą juk parašei? – lyg juokais pridūrė. 
– Testamentą? Še tau – nepagalvojau... Žinai, ar senas, ar vaikas... Bet kam tau tas popierius, jeigu kitų vaikų neturiu, viena man esi? 
– Ai, mam, žinai, kokie dabar laikai – biurokratų knibždėlynas, kaip utėlių. Tik ir laukia, kad delnan įdėtum – antraip lakstysi nuo vieno pas kitą, kojos sutins...  
– Gerai, vaikel, kai tik grįšiu... Aš Anelė, bet dar ne visiška avelė! 
– Pašnekėjom, ir užteks, – staiga atlyžo duktė. – Geriau pereikim prie linksmesnių temų...

xxx   

Popietę visi keturi išsiruošė prie jūros. Į akis pūtė pilkas, drėgnas vėjas, čerpiniai namų stogai atrodė dar labiau pasišiaušę. Anelei netgi patiko: gražūs stogai, nepasakysi, bet – pasišiaušę! Kaip, beje, ir Šerazas su Janyte, minantys tik iš reikalo – matyt, įtikinti Virgutės, kad šito žygio verkiant reikia močiutei, atkeliavusiai iš tolimo, tamsaus kaimo. Anelė mielai paimtų anūkę už rankutės, bet toji traukiasi atgal – nejauku, kai lūpos kažką nesuprantamai vapa, vapa...  
Prie parduotuvių ir kavinių plakėsi murzinos vėliavos – ar ne keistas paprotys bet kur, prie bet ko kabinti šventą valstybės ženklą ir neprižiūrėti jo? Dabar gi – ne vėliavos, o apdriskusios mazgotės...     
– Ar matei, mam, kada jūrą? – veikiausiai vien iš mandagumo paklausė Virgutė. 
– O kaipgi! – išdidžiai atšovė Anelė. – Kiek kartų! 
Jai pasidingojo, kad Virgutei Anglijoje ir debesys šviečia skaisčiau už Lietuvos saulę, ir žuvėdrų mėšlo krūvelės kvepia šviežiais pyragėliais… 
– Su tavo tėvu Palangoj susitikom. Argi aš tau nesu sakius? 
– Jei ir sakei, tai labai seniai... – numykė Virgutė. 
– O man tas buvo kaip vakar! Einu su drauge mediniu tiltu saulės palydėti, o vienas vyriokas, toks kresnas ir linksmas, nuvėręs mane nuo kojų iki galvos, sako: „Mergyt, aš saulės taku tave per jūrą perneščiau!” Aš jam išsyk: neišsitark, imsiu ir patikėsiu – ką tada darysi? Taip ir susipažinom… 
– Atsiminiau – šimtą kartų buvau girdėjus... 
Virgutė kažką išvertė Šerazui, tas, pažiūrėjęs į Anelę, šypsodamasis pakinkavo galva. Smėlis prie jūros buvo lietaus pilkumo, klijavosi prie kojų kaip šlynas. Ketvertas pasuko ant betoninio molo, čia kojos iškart atsigavo, tik Janytė kažko pradėjo verkšlenti.     
– Pavargo vaikas, eisim namo, – pranešė Virgutė. 
– Gerai. O kas ten toks baltas apačioj? 
Visi pasilenkė, įsižiūrėjo į vandens talžomas žolių draiskanas. Pačiam pakrašty, prie pat pažaliavusios molo apačios, kažkas išties kartkartėm subaltuodavo – kaip maža negyva žuvytė. Blykst – ir nėra, blykst... Šerazas keliais šuoliais aprietė molo kampą, viens du ištraukė iš vandens ranką: tamsiame delne gulėjo mažas arbatinis šaukštelis. 
– Ot čia tai stebuklas! – nudžiugo Anelė. – Jūroje – šaukštelis! Iš kur?! 
– Nu je, stebuklas! – nusijuokė Virgutė. – Ir dar aliuminis! Jeigu būtų auksinis ar bent sidabrinis – kitas reikalas, o dabar... Kažkas pliaže pametė, bangos išplovė. O gal ant šito molo valgė kokie vaikai ar diedukai, neapsižiūrėjo... Mesk atgal. 
– Ne, duok man. 
Anelė paėmė šaukštelį. Išties jis buvo lengvas kaip šiaudas ir, žinoma, pigiausias iš pigiausių. Bet kaip gerai pritiko delne! Prikišo prie nosies, pauostė. Kaip ir dera paprastam šaukšteliui, jis kvepėjo vandeniu, žole ir druska... 
Anelė net nesuprato, ko staiga susigraudino, tik nusišluostė veidu nuslydusią ašarą – gal nuo vėjo?

xxx

Pažadino trenksmas. Niekas dabar nepasakys, susapnavo Anelė ką nors ar ne, aišku buvo viena: viršuje kažkas baladojosi, griuvinėjo. Kaip paprastai būna, netikėtumas išmušė iš rikiuotės širdį – toji sumaskatavo kaip varpas. Nedegdama šviesos, Anelė įsiklausė. Deja, tai buvo realybė: kažkas krito, dužo, dusliai vaitojo. Negana to, už sienos grojo muzika, sklido garsus, isteriškas juokas. Košmaras! 
Plevėsuodama dukters dovanotais marškiniais, Anelė nulėkė į kitą kambarį: 
– Ar girdit?! 
Virgutė nepatenkinta pasiraivė, surėmė rankas už galvos: 
– Ai, mam, nekreipk dėmesio. Kiekvieną savaitgalį taip. Už sienos šoka rumunai, mokosi salsa – kas jiems belieka, kai valdžia atėmė iš jų vaiką? O viršutiniam aukšte mušasi lenkai. Po penkių  dienų fabrikėly reikia kažkaip atsipalaiduoti... 
Anelė parpėdino į savo kambarėlį, užsitraukė antklodę ant galvos. Smūgiai viršuje nesiliovė. Galiausiai pravirko mergaitė, tikriausiai paauglė; kūkčiojo taip ilgai ir gailiai, kad visa kita nublanko. Anelę apėmė siaubas. Dieve, galvojo ji, čia net ir naktį kažkas kala tau vinį į karstą!

xxx

Aš viską atsimenu, Virgut, matau tave mažą kaip save veidrody, o tu? 
Ant grindų pasitiesdavai didžiulį nebenaudojamą žemėlapį ir vaikščiodavai po jį kaip po savo šalį. Pasilenkus žiūrinėdavai, pripiešdama kur panorėjus medžius ar namus – kaip ir tėvas, būsi matininkė! Karalienė: tiek nuosavos žemės anuomet niekas neturėjo... Tėvas tuo tarpu sėdėdavo prie lango ir ant nuožulnios lentos, ne ką mažesnės už klasės lentą, braižydavo naują žemės planą. 
Ir jis, ir aš labai nustebome, kai, dėdės paklausta, kuo norėtum būti, atšovei: 
– Bulvių kasėja! 
Tais laikais vaikai norėjo būti tik kosmonautais, gydytojais arba mechanizatoriais... Už plataus kaimiško stalo susėdusi giminė iki ašarų juokėsi ir kartojo: 
– Ot, čia tai atsakymas! Šaunuolė, Virgut! 
Bulviakasis mūsų namuose visada būdavo pramoga, šventė. Apie tai, kad visą dieną reikės kapanotis vagose surietus nugarą, kilnoti sunkius, storai žeme aplipusius guminius batus, pirštais nulupinėti bulves nuo šaltų grumstų, nebuvo nė kalbos. Juo labiau – apie kokį nors atlygį. Apskritai bulvės buvę nebuvę – susirinkta juk dėl to, kad gera bobų vasaros dieną pabūti kartu! Pasižiūrėti, kas kiek užaugo ar paseno, patraukti vienas kitą per dantį, pasrėbti riebios kopūstienės, išgirsti naujienų, linksmų istorijų. Vakarop, kai vyrai tempdavo maišus į vežimą, o paskui į rūsį, juokai pritildavo, bet kartu su prieblanda atslinkdavo ir sveikas nuovargis, ir toks ramus, šeimyniškas gerumas… 
Taip gyvenom – be pykčio, santarvėj, krūvoj. Tėvas vežiojosi tave meškeriot į ežerus, aš – uogaut, grybaut į miškus. Ką galėjom, tą davėm, kaip mokėjom, taip mylėjom. Užaugai, norėjai būti nebe bulvių kasėja, o architekte arba teisininke. Bet greitai pratrūko negandingas ledonešis – puolė visi kaktomuša į pasaulį laimės ieškoti. Nebereikia nei mokslo, nei nieko! Jokie ginčai nepadėjo. Išlydėjau tave nežinia kur, nežinia pas ką...
Pamenu, buvo ruduo, pūtė žvarbus rytys, ir tavo veidas buvo sutrikęs, o man žemė pleišėjo po kojomis. Nebeišmanydama ko griebtis, padaviau tau gražų grabštainį, o tu kažkaip desperatiškai atstūmei mano ranką: nuo tų obuolių man jau vemt verčia! Suprantu – ne iš piktos valios taip rėžei, greičiau slėpdamos, gėdydamasi drėkstančių akių, bet vis tiek... 
O dabar svarstau: ką aš negerai būsiu padariusi savo vienatinei, kad įsižeidžia vos užsiminus apie grįžimą namo? Tik pasišiaušia, supurškia kaip katė: ko tu vis pamokslauji, mokini mane kaip mažvaikį?! Mes turim teisę... Aišku, teisių jūs turit daug, bet argi motina nebeturi teisės išsižiot, nieko pasakyt savo vaikui? O jeigu jau bijai kaip velnias kryžiaus tikros motinos patarimo, kas man uždraus pasišnekėt su tavimi mintimis?  
Nežinau, jau nieko nebežinau, nebesuprantu... Matyt, reikia skaičiuoti ne tai, ką davei, o ko nedavei, nors galėjai duoti? Vis girdžiu, per radiją, televiziją auksaburniai graudena: argi nematote, kokia graži mūsų tėvynė Lietuva? Kokios žalios girios, kokios mėlynos ežerų akys? Kokia didinga praeitis? Bet jauni tikriausiai mato ją visai kitokią: skurdžią, piktai besispjaudančią ir besikeikiančią, kurioje nieko nebeliko šventa... 
O gal čia dar kitokie dalykai? Būna, kartais nuo ryto maudžia krūtinę, atrodo, tuoj tuoj kažkokia spyruoklė sprogs arba nutrūks, jau ir lašelių ant cukraus prisilašini, o paskui supranti – taigi laukto skambučio nesulaukei, štai ir visas ligos baisumas! Bet aš nekaltinu tavęs, Virgut, dėl nieko: tai pasaulis toks godus, žiaurus pasidarė, išsikėtojo į visas puses kaip slibinas devyniom galvon ir grobia pačias dailiausias mergeles, pačius gabiausius jaunikaičius, pačias derlingiausias žemes ir miškus...

xxx

Kai parodei man maišą dėvėtų drabužių ir pasiūlei savo nuožiūra išsirinkti, iškart pagalvojau: nieko man nereikia, nieko nesivešiu namo, tik iš senų skudurų kasų nupinsiu tau apskritą kilimėlį, kad gulėtų po kojom kaip lopas gimtinės. Ateini – ir pasisveikini, išeini – sudieu pasakai... Tiesiai tau pasakyti, ką manau, neišeina – nuslysta kaip vanduo nuo žąsies, atšoka kaip žirniai nuo sienos, tai pabandysiu bent kilimėlin įausti savo mintis. Pinsiu jį tik tada, kai judu su Šerazu išeisit į darbą, niekam nerodysiu iki paskutinės akimirkos, o paskui šekit – lietuviška dovanėlė! Toks lyg ir testamentas su šilčiausiais palinkėjimais... 
Ko dabar žmonės linki vieni kitiems? Būk sveikatingas, turtingas, sėkmingas, seksualus... Bet ar girdėjot linkint garbingo gyvenimo? O be garbės – kas? Nei moteris kaip moteris, nei šeima kaip šeima, nei kareivis kaip kareivis, nei vairuotojas kaip vairuotojas, nei valstybė kaip valstybė... Be garbės žmogus nusmunka, pasidaro kaip koks gyvulys, vyras jau tik patinas, o moteris tik patelė, jiem nebereikia nei namų, nei kalbos, nei šeimos, tik tvarto su ėdžiom... 
Šita kaselė tebus lakūnams, kasdien skraidinantiems Lietuvos vaikus ten ir atgal, ten ir... Kad nepataikytų audros debesin, kad ratai išsiskleistų, tirštas rūkas nesuklaidintų – kad neprapultų mūsų paukšteliai. Kad būtų mažiau ieškančių to, ko nepametė... Nors kokie jie paukšteliai, jeigu nežino kur ir ko skrendantys? Ir nebenori grįžti savo gūžton? Tikrų paukščių iš prigimtinio kelio akmenim neišmuši... 
Šita kaselė tebus Virgutei. Aš kartais svajoju susirgti – gal bent tada Virgutė sugrįžtų namo, su visa šeima, gyventų kur nors Lietuvoj, lankytų mane bent kas antrą savaitę… Pinigai, daiktai – limpa, kabinas kaip voratinkliai, jie vienadieniai ir niekad nebus jų gana, iščiulpia visas jėgas, o kas iš jų? Ar kojom bus sveikiau, jeigu kasdien avėsi vis kitokiais bateliais? Nereikia žmogui nei duonos penkiasdešimties rūšių, nei tiek dešrų ar sūrių, nei gardėsių prigrūsto šaldytuvo, nei spintų, lūžtančių nuo kailinių, kostiumų, suknelių. Jeigu žmogus bus doras, šviesaus proto, geros širdies, jo laimei užteks ir žiauberės, ir šaltinio vandens, ir paveikslo, saulėteky atsiveriančio pro langą... 
Šita kaselė bus Janytei – kad išmoktų čiauškėti lietuviškai, čirentų kaip vieversėlis... Aišku, vieversėliai čirena visom kalbom, visiem vienodai, bet argi ne maloniau, kai jis pralekia ir viršum tavo stogo, kai su juo gali persimesti vienu kitu žodeliu ar posmeliu? Ir mano trobos grindys nebe taip sunkiai girgždėtų, jeigu jomis lakstytų juodakasė mergytė. Argi kačiukas, šunelis nebūtų jai įdomiau už kalną plastmasinių baidyklių, už verkiančias ar besijuokiančias lėles, kurios gyvos tik tol, kol neišsenka viduriai?..    
Šita kaselė tegul bus Šerazui, žentui – kad mylėtų mano Virgutę ir savo vaikelį, būtų švelnus ir kantrus, atlaidus savo moteriai... Gal ir dabar myli, nesakau, gal žmogus ir labai geros širdies, bet... koks megztinis ar šalikas gerai nešiojasi, numegzti iš nevienodų siūlų? Vienas, sakykim, vilnonis, o kitas drobinis? Kai į tą pačią knygą, filmą, dangų ir žvaigždes abu žiūri skirtingom akim? Nenoriu blogai išpranašaut, tačiau motinos širdis jaučia – bus dar šalnų ir perkūnijų, visko... 
Šita kaselė tegul bus mano kiemas ir visas gyvenimas – rasota žolė, dosnūs jurginų spurgai, sodybos medžių ir vėjo šniokštimas. Štai mano takelis, kuriuo kasdien pėdinu su kibiru prie šulinio ar lesinti vištelių. Štai ir mano skarelė marguoja vėjy, o vėjas vis atšiaurus, neatneša pavasario, dukters balso, gerų žinių iš Londono...

xxx

– Gal...
– Supratau, mam, supratau – jau nori namo!
– Štai ką reiškia savas vaikas – suprato be žodžių...
– O ko čia nesuprast, kai vis mindžikuoji, kelinta diena žiojiesi ir nieko nesakai? Nors puikiausiai žinai –  namie niekas nelaukia.
– Kaip – nelaukia? Kaimynė tikriausiai baigia akis pražiūrėt – jai ir savų darbų per akis. Ir obelys, ir serbentai, ir visas kiemas laukia... Katė, vištos, Teodoras...
– Koks Teodoras?!
– Neatsimeni? Taigi gaidys, žaliaplunksnis...
– Aaa... Aš jau pamaniau...
Anelė kaltai šyptelėjo: štai kaip bėga laikas! Kai paskutinį kartą Virgutė buvo atvažiavusi, pati gyrė gaidį, vadino jį muškietininku d’Artanjanu…  
Ir tada blykst Anelės akyse: ramus ežeras, pakrašty antys ir šonais besiliečiančios valtys, bangelės ribuliuodamos eina per kojas, rankas, širdį... Tokia ramybė, kad maudytumeis joje iki paskutinio atodūsio. Geltonos, rausvos švieselės. Ir taip ligi kito kranto, ligi mėlyno miško – tyla, harmonija, susikaupimas...
Ir Virgutei, ir mamai pasisekė: gavo pigų paskutinės dienos bilietą.
Kelionės išvakarėse Virgutė nupirko tortą. Janytė, arba Dženifer, sužybsėjo juodom akytėm, susiraukė – ne, tokio nemėgstu! Šerazas bandė kažką sakyt, bet nepasakė. Anelė išvyniojo savo kilimėlį, padavė Virgutei. Toji pažiūrėjo, pavartė – ir kažkaip kreivai nusišypsojo:
– Nu, mam, niekaip negali be šposų! Ar čia vietoj testamento?
– Vadink kaip nori...
Anelė nuleido galvą, sužiuro pastalėn. Ar ji, ar duktė kažko nesuprato?
– Mam, nepyk, čia gi bajeris, žinai mane...
Kaip tėvas sakydavo, mūsų Virgutė staigi ant posūkių… Jauni yra jauni, daug ką moka geriau, nors kai kur – akli kačiukai, nei juoktis, nei verkt… Nieko, gyvenimas aplamdys šonus, dar nežinia, ar nereikės vieną dieną tekinom lėkti namo ir džiaugtis, kad jų esama…  Pagalvojusi apie namus, kaip jau rytoj vakare braidys po savo kiemo žolę, Anelė atšilo, nusiramino. Pirmąkart Anglijoj pagalvė pasirodė minkšta, išsimiegojo kaip pabučiuota. O ankstų rytą... Peržiūrėjusi, sukamšiusi savo daiktelius lagamine, nusprendė ir butą palikti švarutėlį, tvarkingą – jauni gi vis paknopstom, neturi kada... Klūpomis iššlavė trupinius ir dulkes, išnešė šiukšlių maišelį kieman, suvertė į konteinerį. Užverčiant dangtį akis už kažko užkliuvo. Anelė darsyk pakėlė juodą plastmasinį dangtį...
Tai, ką pamatė, ją taip nustebino, kad krūptelėjo visa – ir sustingo. Dar bandė giliau įkvėpti, bet tuo metu iš juodo dangaus, iš pačios gilumos rėžė tiesus, be jokių zigzagų žaibas. Dūrė tiesiai paširdžiuos. Angliniame ekrane dar spėjo nušvisti gimtosios sodybos oazė, sudrebėjo karingai iškelta raudona Teodoro skiauterė – ir Anelė tyliai sukniubo prie šiukšliadėžės.

Iš sakmių ciklo „Spanguolynas“

Sakmė apie Mindaugo brastą, geriausiai matomą mėnesienoje

Kai prasivers durys ir kambarin siūbtels vėjo gūsis, neskubėkit spręsti, kokios dienos ir kokių metų tas vėjas. Kalendoriaus lapelis klastingas, jis daug ką nuveda klystkeliais.
Štai aš buvau įsitikinęs, kad visos sakmės – seniai nugarmėjusių amžių atgarsiai su heroizmo, romantikos, o kai kada ir mistikos gaidomis. Ir nedrįsau nė pagalvoti, jog sakmės spanguolė gali prinokti šiandien, brandai būtiną spindulį pagavusi ant seniai prasmegusio kupsto.  
Kol į mano duris nepabeldė. Tiksliau pasakius – kol nepamačiau plikės lange. Buvo jau beveik vidurnaktis, iš kito kambario atbėgau virtuvėn, prie laukujų durų – ir staiga krūptelėjau: už stiklo bolavo ufonauto galva! Nelinkiu jums pamatyti tokio vaizdelio, ypač kai esi vienas ir ką tik nušokai nuo detektyvo su penkiais lavonais. Net širdis sudunksėjo.   
Įleidęs nekviestą svečią vidun, bandžiau suvokti, kas jis? Žaibu tvykstelėjo kitas vaizdas, iš vaikystės: plika galva virtuvės stalo kampe, rankoje – išskleistos kortos. Ir suskambo, sutilindžiavo:
– Dalink, Da-lin-da!
Tarp užstalėj įkaitusių trijų keturių vyrų Dalinda būdavo pats blyškiausias ir tykiausias, nuo jo sklisdavo ramybė, tarsi būtų ne lošėjas, o vienas iš dūmų tumulų. Tik didelės ir skvarbios apuoko akys bylojo: aš viską matau, suprantu!
– Tėvo jau seniai nebėra, – pasakiau nei šį, nei tą. 
– Žinau, – paglostė pakaušį Dalinda. – Pamačiau šviesą lange, tai ir užėjau.   Valandžiukę abu tylėjome. Neatrodė, kad svečias būtų įkaušęs ar kuoktelėjęs. Perbalus dvasnelė iš kito pasaulio, akys žvelgia iš glūdumos, o kiek joms metų? Jei ne realybės suvokimas, būčiau pamanęs: gal 100, o gal ir 500? Ir jei nežinočiau, kad jo namai – už geležinkelio, vos už dešimties minučių kelio, ko gero, pamanyčiau: atklydėlis iš tolimųjų stepių…
– Jau ir aš baigiu nuplikti, – lyg pajuokavau, lyg pasidrąsinau.
Dalinda aiškiai jautėsi nesavame kailyje, bet ant mano jauko neužkibo. Nugurkęs seilę ir nudelbęs akis, kaip mokinukas paklausė:
– Galėčiau prisėst?
– Žinoma! Ar atsimenat, kad šitoj vietoj ir sėdėdavot?
Senis šyptelėjo, lyg seną atviruką nužvelgė aprūkusias lubas, virtuvės krosnelę, o tada įsirėmė į mane – iš toli, svarstydamas. Pradėjau nujausti, kad jis užsuko ne šiaip. Užplūdo sentimentai? Pavargo? Pagaliau jis tarė:
– Ar negalėčiau pas tave permiegot?
Klausimas buvo netikėtas.
– Matot, aš gyvenu Vilniuj. Atvažiavau porai dienų, patalynė šalta, drėgna. Aš pats kaip nors ištversiu, bet svečiui, tėvo draugui… Gal verčiau palydėsiu namo?
Dalindos akys užgeso, o balsas atplaukė lyg iš Radausko eilėraščio:
– Aš neturiu namų. Šiam pasauly esu niekam nebereikalingas, nebent…
Patylėjęs skėstelėjo rankomis ir paaiškino:
– Vaikai išvarė. Aš jiems gryčią, savo rankom statytą, užrašiau su visu sklypu, o jie man sako: kam tau vienam tiek ploto? Ieškokis, tėvai, pastogės, mes – pinigų karta, laisvi žmonės, namą parduodam, pinigus pasidalinam ir dumiam į pasaulį laimės ieškoti…
Akimirksniu man pasivaideno laukas, saulėlydžio nužertas tuščias laukas, jame – senas stuobrys, ant šakų ne lapai ar vaisiai, o juodi vakaro paukščiai. Mano bičiulis fotomenininkas su tokia nuotrauka kažkokį konkursą laimėjo.
Nuėjau į didįjį kambarį kloti lovos. Tas kambarys man buvo ypatingas, ypač nubudus naktį: iš jo sklido koklinės krosnies šiluma, tėvo ir motinos šnekos, raminantis laikrodžio skambinimas, mano vestuvių šurmulys ir juokas, mamos laidotuvių žvakių kvapas. Svetimi žmonės didžiajam kambariui netiko, bet... atėjo Dalinda!   

xxx  

Nubudau nuo žirgų prunkštimo. Žirgų, prunkštimo?! Niekada nebuvau jojikas, juo labiau arklininkas. Sapno nuotrupa? Bandydamas susivokti, žvalgiausi į lubas, kertes; nutviekstas skaisčios mėnesienos, kambarys traškėjo lyg pergamentas. Man buvo pažįstama kraštutinė įtampa, kuomet pelytės virvenimas viršum lubų faneros prilygsta arklio kanopų dundesiui, bet čia buvo kas kita. 
Triukšmas sklido iš gretimo kambario. Dalinda! Patyliukais prislinkau prie durų, pravėriau jas. Dalinda stovėjo vidury kambario ir mėnesienos arenoje lyg pajacas gestikuliavo rankomis, tuo pačiu metu skleisdamas nesuprantamus garsus. Atrodė jaunas ir stiprus, tik akys buvo užmerktos, o numirėliškai baltas veidas trūkčiojo lyg neapsispręsdamas, juoktis ar verkti. Po velnių, kas dedasi toje makaulėje?!
Supratau tik tiek, kad Dalinda dalyvauja kažkokioje didingoje dramoje, kurios laikas kažin ar dera su esamuoju. O protas? Neprognozuojami dalykai, švelniai tarus, man niekad nekeldavo susižavėjimo – pajutau, kaip visą kūną krečia drebulys, tuoj sukalensiu dantimis...
Ranka intuityviai apčiuopė elektros jungtuką. Blykstelėjus šviesai, Dalinda sustingo lyg nematomo lyno trūkteltas, paskui pamažėl ėmė trauktis, bliūkšti, kol visai suseno ir it stabaras sulinko ant lovos. Tik sunkus alsavimas išdavė, kad jis dar gyvas.
– Negerai padarei, – su gilia nuoskauda ištarė po akimirkos. – Būčiau dar pagyvenęs.
Kaulėtais jo skruostais ritosi ašaros.
– Nežinojau, kad...
Bet aš nudžiugau, vėl atradęs žmogų, su kuriuo įmanu susišnekėti. Kūną užliejo šiluma, palengvėjusia širdim prisėdau greta.
– Palaikyk mano ranką, – tyliai paprašė Dalinda.
Vos ištiesiau delną, kieti staliaus pirštai – ir mano tėvo buvo tokie! – stvėrė jį kaip skęstantis pagalį, stipriai suspaudė.
– Aš noriu daug ką pasakyti, bet neturiu kam, – pasiteisino.   
– Sakykit. Mes turim visą naktį laiko... Nežinau, kiek jums metų, bet man – tik 35! 
Ir senis prabilo. O gal jo gyslos įsisiurbė į manąsias? Klausiausi ir galvojau, kažką pats sakiau – ir vėl klausiausi, galvojau. Mėnesiena atgijo, susiūbavo lyg vėjo papūstas rūkas, joje ėmė skleistis keistas augalas – šakos pynėsi su šaknimis, o žievė kilnojosi kaip gyva, pulsavo vis kitom spalvom. Nesunku buvo numanyti, kas toji esybė, lėtai ir nenumaldomai srūvanti po ja. Čia pat, prie kojų, lat lat teškėjo vanduo, lyg susiraitę rudens lapai plaukė primiršti, bet suvokiami žodžiai, vardai, vietovardžiai. Ir nuolat prunkštė žirgai!  

xxx  

Visi tik ir šneka, koks trapus, trumpalaikis mūsų gyvenimas. Vienadieniai lašalai mes, drugeliai ir šerkšno gijos, skubėkim gyventi! O aš pasakysiu – nesąmonė! Gyvenimo trukmė priklauso ne nuo pase pažymėtų datų. Į kokį gylį įsismelksi, kokią tolimiausią žvaigždę įžvelgsi – tiek ir turėsi. O jei labai norėsi, tau priklausys žiupsnelis ir praeities, ir ateities žavesio, būtasis ir būsimasis laikai susilies tame pačiame taške, susilies kaip du vandens lašai – ir jų vardas bus tavo vardas...
Kas taip sako: aš – ar Dalinda? Mes dabar abu – besvoriai skrajokliai, mudviejų laivai nematomais laidais susijungę Laiko kosmose. Viešpaties, valdančio gyvus ir negyvus kūnus, pavidalus ir dvasias, visas žmonių rases, o svarbiausia – visų mūsų atmintį. Jeigu šiam pasauly esama stebuklų, didžiausias – atmintis!
– Man patinka ir stabmeldžių balvonai, gerai atmenu juos, pajuodusius ir suskilusius, Latavos ąžuolų pavėnėje, – atsiskiria nuo manęs Dalinda.
Gal mes jau gimstam daug ką žinodami? Dalindų giminės paveikslas dar neišnykęs, nors giminė labai sena, proseniai tikriausiai ne mėlyno kraujo, bet garbingi. Ir tėvas, ir senelis vietoj pasakų porino vaikams apie seniausius laikus. Ne iš knygų, o iš atminties. Kaip žmonės sugeba tiek atsiminti, kas per galvos? Kiek išvis gali siekti atmintis? Šimtus metų senoliai traukė kaip iš kišenės, ką dar jų proseneliai žinojo ir savo vaikam perdavė, gal ir nuo savęs pridėdami.
– Tos kalbos, tie praeities ženklai atsispaudė many. Kaip pėdos smėly, upės šlyne... Prieš mane pradėjo vertis senovės Lietuvos girios. Žali skliautai, šviesa pro šakas. Medynai sutraškėjo nuo meškų, vilkų, briedžių, o pilių menės – nuo žvėrių kailių. Pas mane pradėjo lankytis karaliai, raganos, vaiduokliai – senovėj jie buvo tikri, tokie atėjo ir pas mane. Kada panorėjęs užšoku ant žirgo – ir lekiu kaip vėjas! Arba nueinu prie Latavos – septynios mylios miesto! Dar anksčiau ten Mindaugo pilis stovėjo. Medinė, bet gerai suręsta, ne gėda ir aukščiausius svečius priimti. Vario indai, žalvario apkalai. Tokie buvo mano minčių žaidimai. 
Dalindos ištikimai tarnavo kunigaikščiams, dvaruos gyveno, medžiodavo, vis karan jodavo. Iš kartos karton taip ėjo, kaip kelias per girią. Ko nežinojau, tą įsivaizdavau. Deja, tas praeities paveikslas buvo sutrūkinėjęs į šimtus lopinėlių, tik skutai, griuvėsių nuolaužos. Nė nenumaniau, kaip ir kuo juos suklijuoti, ir tai buvo esminis trūkumas. Bet vieną kartą...  

xxx  

Dalinda apsidairė išplėstom akim, tarsi kažko ieškodamas. Ką daugiau ras, jei ne mane? Trūktelėjo ranką.
– Klausyk, ar neturi kokių lašų? Kažkaip išsikvėpiau.
– Aš irgi išsikvėpiau. O lašų šituos namuos visada atsiras, – nusijuokiau. – Žolių antpilas tiks? Gal dešimt metų stovi, tik nebepamenu, kokių žolių...
– Dar geriau! Senas daiktas – geras daiktas! – suokalbiškai sukikeno Dalinda. – Žinojimas atsiranda iš nežinojimo, argi ne?
Atkimšau samanų žalumo butelį giliai įdaubtu dugnu. Tokių butelių buvo likę nuo prieškario – tuščių, žinoma, gėrimo pagal savo receptą vėliau pripildavo mama. Ir taureles parinkau senovines – aukštas, sidabrines. Savąją Dalinda nurijo vienu ypu, neatsikvėpdamas – tėvas kadaise tokį mostą įvertindavo palyginimu „kaip šuva mašalą“. Patenkintas nusišluostė lūpas:
– Ne antpilas, o pelkių migla! Iriamės toliau…
Tada buvau jaunas vyras, plukdžiau Šventąja sielius. Sunkus, pavojingas darbas, bet ir įdomus, malonus. Jei viskas gerai, sėdi sau ir dainuoji, o krantai plaukia pro tave kaip Lietuvos istorija... Žemiau Andrioniškio rąstai pradėjo kabintis už dugno. Nušokęs vandenin, paslydau ant vieno didelio akmens, kito. Ar velnias juos čia sunešė krūvon! – nusikeikiau. Bestumiant sielius akis užkliuvo už keistų luitų, tikriausiai tašytų, ant vieno kito suribuliavo kažkokie ženklai. Tačiau srovė jau buvo pasigavusi sielius, nešė upės vidurin, žiopsoti nebuvo kada – ir aš vėl užšokau ant rąstų, vos spėjęs įsidėmėti krante seną ąžuolą karališka kepure. 
Iki pat Kauno galvojau apie tuos akmenis. Ir grįžęs namo galvojau, kas ten galėjo būti? Paslaptingi akmenys man taip įsimušė galvon, taip apsėdo, kad neradau sau vietos, naktim nebeužmigdavau. Dėliojau mintyse nuo vaikystės surinktus praeities vaizdinius, spėliojau, fantazavau, bet visą laiką atrodė, kad kažko dar nesuprantu, kažkas svarbaus dar turi atsitikti... Štai vidurnakty jau bandysiu meilintis žmonai, bet kažkas ne taip, žvilgt šonan – o pro langą mėnulio pilnatis, plūsta aiški, stipri šviesa, traukia kaip magnetas – nors bėk ir rėk! Nebepamenu, kraujas tą akimirką užvirė ar sustingo, kažkas manyje atsijungė ar susijungė, bet, pagautas bangos, šokau iš lovos ir išbėgau. Žmona dar surėkė pavymui „besarmatis!” – o aš basas, ilgais naktiniais marškiniais kaip ant sparnų jau skridau per mėnesieną upės link, jausdamas, kad ten manęs laukia stebuklas – lyg į dausas kilčiau...
Kalbėdamas vis greičiau ir greičiau, Dalinda ėmė dusti, švokšti, aš jau pagalvojau, o kas bus toliau, bet jis žagtelėjo, įkvėpė oro – ir prikimusiu balsu paklausė: 
– Lašų dar turi?
Prilašinau taurelę. Grąžindamas ją tuščią, jau visai nusiraminęs pasiteiravo:
– Ar neišgąsdinau? Žmona laikė mane bepročiu. Vilkolakiu, vampyru, lunatiku...
– Ne... Man įdomu!
– Noriu, kad mane suprastum. Ar esi kada patyręs, ką reiškia išnykti? Ištirpti gamtoje, susilieti su laiku?
Susimąsčiau. Nors akyse mėnesienos sparnais tebemosavo plikagalvis skraiduolis, iškart prisiminiau vieną epizodą. Žiemą sėdėjau vidury ežero prie eketės. Aišku, rūpėjo tik meškerytės sargelis. Visa aplinkui nutilo, nutolo; pro kepurės snapelį mačiau, kad pradėjo snigti. Snigo lėtai, be menkiausio vėjelio, dideliais kąsniais. Nežinau, kiek tai truko – gal pusvalandį, o gal ir valandą, bet kai atitokęs pakėliau galvą, visas pasaulis buvo virtęs balta dykra, be horizontų ir kontūrų. Nė ženklo mano paliktų pėdsakų, tik absoliuti balta tyla. Ir mintyse, ir širdyje – niekad anksčiau nepatirta ramybė, jokio laiko pojūčio – gal mamutų ledynmetis, gal Mindaugo viduramžiai, koks skirtumas? Aš pats esu laikas, glūdžiu kaip snaigė pusnyne; atėjus pavasariui, pradėsiu tirpt. Bijau net krustelt, kad nesujaukčiau amžinojo vyksmo: kas amžina, tas ir šventa...
– Taip, patyriau, – nuoširdžiai prisipažinau.
– Gerai, – nudžiugo Dalinda, – tada klausykis!  

xxx  

Paslaptingoji šviesa, ištraukusi Dalindą iš lovos, liejosi vis plačiau. Belėkdamas senis spėjo pagalvoti, jog taip ir turi būti: mėnulis sukelia potvynius ir atoslūgius, nieko keista, kad jis traukia ir žmogų, o jo šviesa – nežemiška. Žvilgsnio tiesumu nuo Latavos šaunantis kelias neišvengiamai nešė prie Biebės raistelio su žaižaruojančiomis spanguolėmis ant tamsiai žalių kupstų, prie vėsa dvelkiančios Šventosios. Vos atsivėrus laukymei, kartu atsivėrė ir platus spindintis takas per vandenį. O dievai!
Toje vietoje, kur kerojo senasis ąžuolas, vanduo ar dėl mėnulio poveikio, ar dėl kitų priežasčių buvo dangiškai nuskaidrėjęs, iš jo pusiau išlindę blizgėjo akmenys – mėlyni, pilki, raudoni, žali (smulkiuosius, matyt, buvo išplovusi srovė). Prigludę vienas prie kito, jie priminė darnią karių rikiuotę, prisidengusią rantytais, gruoblėtais skydais ir šalmais. Šitoji pusiau nugrimzdusi kariuomenė žengė dugnu tiesiai į kitą krantą, kur laukė kelio tąsa – aišku, į Vorutą.
Mindaugo brasta! Tiltas tarp Latavos pilies ir Vorutos! Logiška viduramžių jungtis, įamžinta gal runomis, gal kitokiais rašmenimis. Kad neliktų jokių abejonių, Dalinda pasilenkė ir įprastu staliaus judesiu brūkštelėjo pirštų galais per arčiausią akmenį. Lyg mostelėjus burtų lazdele, visa aplinkui staiga suūžė, subangavo, o iki tol kirbėjusios praeities akimirkos, prisiklausytos kronikos margais miško paukšteliais sulėkė vienon vieton ir virto gyva skraiste.
Didingas paveikslas su piliakalniais, tvirtovių kuorais, šventaisiais ąžuolais ir šventyklomis vaivorykšte išsilenkė nuo horizonto iki horizonto, spinduliais apipildamas ir žemę, ir dangų. Dalinda nušvitęs dairėsi aplinkui tarsi sūnus klajūnas, pagaliau sugrįžęs namo: štai jo išsiilgtasis, pats tikrasis pasaulis, kuriame viskas iki panagių pažįstama, sava, brangu! Juk būna akimirkų, kai viską pamiršti – arba viską atsimeni…
Iškart keliose vietose sugaudus ragams, suprunkštė, sužvingo žirgai, iš miško ir iš kito kranto pradėjo lįsti raiteliai, sucinksėjo kalavijai, pentinai. Viršum upės pakilo toks tirštas purslų debesis, kad galėjai pamanyti kareivius besiveržiant iš vandens. Ten, kur ką tik kėpsojo šieno kaugės, skleidėsi karo žygio stovykla; kartu su laužais į dangų plykstelėjo ir narsos kibirkštys:

Tū ta to!
Mes nukirsim priešui galvą,
Tū ta to!
Mes parnešim aukso skrynią,
Tū ta to! 

Dalinda puikiai žinojo, kad viskas taip ir įvyks – ir nuo to žinojimo jam buvo pašėlusiai lengva, smagu. Staiga stojo kurčia tyla, nes visi kas gyvas sužiuro į raitelį, ugnies atšvaituose plieskiantį nepalaužiama valia: karalius Mindaugas! Valdovo žvilgsniu  įvertinęs karių pulkus, jis paliepė:
– Pašaukit man arklininką Dalindą!
Dalinda nepajuto, kaip nematoma ranka išsviedė jį priekin ir parklupdė prie karaliaus žirgo kanopų. Pagarbiai nužvelgęs savo nuolankųjį tarną, atsistojęs balne, Mindaugas iškilmingai pareiškė:
– Mes laimėsime mūšį, nes tu sugebėjai per tris dienas ir naktis pagydyti mano ištikimąjį žirgą! Ačiū tau, Dalinda!
– Dalinda, Dalinda! – nuskalandavo vyrų gretomis, medžių viršūnėmis, debesų properšomis.
Dalinda mielai būtų klausęsis to garsų gaudesio nors ir visą gyvenimą, bet kai pakėlė galvą, pamatė: nuo Šventosios kyla apyaušrio rūkas, garuoja šieno kaugės ir dangų apkėtusi ąžuolo lapija, o priešais jį – susirūpinęs kaimyno veidas:   
– Pagaliau! Šaukiu, šaukiu... Jau, maniau, esi anam pasauly...  

xxx         

Po tos atmintinos nakties nemačiau Dalindos gal dvejus, gal trejus metus. Kartą, besileidžiant laiptais nuo bibliotekos, akis užkliudė smulkutį pliką senolį, pamažėl kopiantį viršun. Kopė be pastangų, savaime – slydo kaip debesėlis. Stabtelėjęs ties juo, jau nusišypsojau ir buvau besižiojąs sveikintis, tačiau Dalinda manęs nepastebėjo, o gal nepažino – nuplaukė per žingsnį prošal be jokios išraiškos veide, be menkiausio akių virptelėjimo. Išties – debesėlis... Suglumęs pastovėjau minutę, pasvarsčiau... Tegul taip jau ir bus: nevalia trukdyti seno savo tėvo bičiulio – jis, regis, jau ties Mindaugo brasta!

Iš knygos „Visi nuo Šventosios“

Stebuklingas įlankos ledas

Kol suvyniojom visas meškerytes ir skritulius, surankiojom prie ekečių išmėtytas žuvis, jau temo. Danguje suspindo keli blausūs žiburėliai, – kad ir neryškios, tai buvo Kūčių žvaigždės! Priešpilnis mėnuo viltingai švietė akysna, regis, vis pastuksendamas seniokiška lazda į ledą: greičiau, greičiau! Namie laukė šiluma, spanguolių kisielius, eglutė ir žmona su sūneliu... Ne, ne vien tai! Dėžėje, nūn tabaluojančioje ant grąžto (grąžtas užmestas ant peties, taip lengviau eiti ir nešti), gulėjo liauna žalia lydekaitė, 700–800 gramų, beveik be ašakų, pats skanumas! Nors kojos po begalinės dienos (kėlėmės ketvirtą ryto...) zmeko ledan, širdis stukseno tyru džiaugsmu: stebuklingas sutapimas! Kūčių vakarienei – šviežia lydeka! Ko labiausiai reikėjo – ir dėl ko taip rizikavau! Dangus išklausė mano norų...
Ji užkibo pavakary, kai aš jau buvau susitaikęs su įprastu laimikiu: pusšimčiu sprindinių ešeriukų ir kuojyčių. Tiesą pasakius, negalėčiau tiksliai pasakyti, kada užkibo, nes skritulys buvo toli ir, galimas daiktas, neiškart pamačiau raudoną bumbulą. Lydekos dažniausiai kimba vakarop, kai pradeda spausti šaltukas; šią popietę oras pasielgė priešingai – atšilo, pradėjo sniguriuoti, bet koks dabar skirtumas, jei žuvis – jau mano?!
Kurį laiką su Jokūbu slinkome kauburiuotu Rubikių įlankos pakraščiu. Mudu visą dieną nesitraukėm toliau nuo kranto, nes ledas buvo vos prieš kelias paras sustingęs, storumo sulig degtukų dėžute, paversta ant šono. Vos pasuki grąžtą – tas šlumšt vandenin... Truputį nejauku, bet Jokūbas tikino, jog pirmutinis ledas – kaip ir jauno žmogaus kūnas! – kietas, tankus ir elastingas. Tai ir buvo pagrindinis mano argumentas žmonai, vakar vakare pasukiojusiai pirštą prie smilkinio. Senas, bet nėmaž nepražilęs juodaplaukis, nuolaidžių pečių vyras, visokių istorijų ir anekdotų saliamonas, dabar vos bepavilko kojas. Bet rausvai nugairintas veidas  prieblandoje švietė vaikiška palaima! Prisipirkęs ir prisiliejęs aibę įvairiausių formų, spalvų ir svorio avižėlių (ypač vertino juodas, neįtikėtinai sunkias – iš volframo), jis taip uoliai mizgindavo sargeliu, taip kantriai, sumaniai ir dažnai keisdavo masalą, kad kiekvienąkart pagaudavo gerokai daugiau už mane. Bet šįsyk aš turėjau lydeką, o jis – ne! Gal todėl, kad man – Kūčios? Sustojome atsikvėpti. Prieš akis nusidriekė ne tiek matoma, kiek numanoma tamsi įlanka; ačiū Dievui, kelią rodė mėnuo.
– Eiti aplink pasiutusiai toli, – kone suaimanavo Jokūbas. – O tiesiai... Atviru plotu... Nežinau.
– Bet rytą atėjom... – nedrąsiai nutęsiau.
– Rytą buvo rytą. Oras, matai, atšilo, ledelis suminkštėjo, o kiek jo tėr? Skiedra. Kurį laiką abu tylėjom.
– Tau gerai, tu smarkiai jaunesnis! – kažko užsisvajojęs tarė Jokūbas. – O aš kelerius metus dėjau kapeiką prie kapeikos, kad susistatyčiau naujus dantis. Jau turiu septynis šimtus rublių, bet ar užteks?
– Kuo čia dėti dantys?! – pyktelėjau. – Namie seniai laukia.
– Tada einam tiesiai, – nelauktai ryžtingai atsistojo Jokūbas. – Tik pasiieškom karčių. Dėl visa ko.
Tarp sudžiūvusių nendrių netrukus sugraibėm gan ilgų pagalių, net nustebau, iš kur jie? Tarsi kas specialiai būtų mums pamėtėjęs... Bet kuo jie pagelbėtų? Arklių įlanka nesyk matuota permatuota, mažiausias gylis – du metrai...
Dar po akimirkos su Jokūbu koja kojon žengėm mėnulio taku. Ledas buvo visai nuogas, mėnesienoje žvilgėjo nugludintu juodu marmuru. Keli koją – ir atrodo, kad ją nuleidęs, kirviu smigsi dugnan... Jau po keliolikos žingsnių kojų raumenys ėmė tirtėti: žvejai gerai pažįsta ėjimo ledu malonumą... Nugarą išpylė prakaitas. Apačioje tarsi kas subangavo, susvyravo! Griebiausi už oro ir sustojau, o Jokūbas, kažkaip neįtikėtinai šliuoždamas prošal (kojos jam tarsi tempėsi iš paskos), tyliai pasakė:
– Einam atskirai. Kojų aukštai nekilnojam, dėžes nuleidžiam ant ledo ir traukiam paskui save. Žaibiškai padariau kaip lieptas. Gremėzdiška Jokūbo nugara jau tamsavo prieky, dėžė vilkosi iš paskos. Jokūbas, tas linksmasis, apdairusis, bailusis ir gudrusis Jokūbas, draugų dažnai vadinamas tiesiog Jaša, vis dėlto nuėjo pirmas, – kodėl? Katras iš mudviejų sunkesnis? Be abejonių, jis. Tad ir įlūžti turėtų pirmas... Koks tipiškas – ir netipiškas žydas! O kodėl netipiškas, jeigu jo širdis – auksinė? Pagavęs daugiau žuvies, visuomet dalį atiduoda man sakydamas: – Ui, tu jaunas, tavo žmona jauna ir vaikas jaunas, tau labiau reikia, imk! Jokūbas širdyje ir gyvenime – nepataisomas lyrikas, romantikas, idealistas. Į karą išėjo būdamas jaunavedys. Jo fronto draugas pasakojo, kaip sykį kareiviai Jokūbą nugirdę, kad jis pagaliau pasielgtų kaip kiti ir nebevaidintų skaistuolio. Girdomas jis sąžiningai nusišveitęs, bet draugams vis tiek nepaklusęs; tekę jį surišti ir verste įversti felčerės lovon. Tačiau Jokūbas jai tepasakęs: "Pabučiuok man į subinę!" – ir užknarkęs...
O ką aš darysiu Jokūbui įlūžus? Šauksiu, rėksiu, bandysiu ištiesti pagalį? Kas iš to, grims dugnan kaip rąstas... Gerai, jeigu kojom pasieksim dugną: sodybų, žmonių čia arti nėra... Kūnas nuėjo pagaugais; norėjau pavymui pasakyti Jokūbui ką nors gera ar nusijuokti, bet susizgribau, jog dabar ir menkiausio papildomo garso ar judesio gali būti per daug...
Jau nebenumaniau, kiek laiko taip einam. Krantas tebeslypėjo neįžvelgiamoj tolybėj ir nežinioj. Nuleidęs galvą, regėjau tik juodą ledą; jis nebebuvo toks slidus kaip rytą, bet kas akimirką jaučiau, kaip jis tolydžio susiūbuoja, sugaudžia it nematomos rankos pastumtas varpas, skaudžiai, įspėjamai... Ir ledas, ir aš buvom kraštutinai įsitempę, taip kraštutinai, kad spengė ausyse ir kiekvieną sekundę grėsė sprogti – tas juodas stiklas ir aš...
Akimirką ledas virst! – prasivėrė po kojom it suveriamos durys, ir apačioj nušvito balta staltiese uždengtas Kūčių stalas. Iš pradžių mačiau tik tvarkingai sudėliotas lėkštes, bet jau kitą akimirką nuo jo atsklido gerai pažįstamas skambus vaikiškas balselis:
– Mama, ar tėtis paskendo?
– Kodėl taip klausi? – iš gelmės ataidi kitas gerai pažįstamas balsas.
– Bet jis nesugrįžo! Kiek galim jo laukti?
– O tu mokėk laukti, labai karštai lauk – ir tėtis tikrai sugrįš, – jau nebe aidi, o prodainiais kužda moters balsas.
– O jeigu aš nemokėsiu, kas tada?! – staiga pravirksta vaikas, ir mano akis užlieja ašaros, ir pro jas aš nieko nebematau, tik... altorių!
Jis juodas ir žvaigždėtas, toks aukštas aukštas – kaip nakties dangus. Apsvaigstu jį aprėpdamas... O, Viešpatie, galvoju, iš kur čia dabar altorius, negi man – jau altorius?! Matau save iš šalies: stoviu prie altoriaus baltais marškinėliais ir baltom trumpom kelnytėm, laikau rankose šventą knygą ir garsiai skaitau maldą. Viena ausim klausausi truputį drebančio savo balso, o viena akim stebiu, kaip pirmoj eilėj klūpo mano mama ir žiūri tik į mane, ir taip susikaupusi, taip sielvartingai ir nuolankiai, taip susižavėjusi ir pasitikėdama žiūri – kaip į kūdikėlį Jėzų... Visa esybe pajuntu, kaip ji didžiuojasi manimi! Mano širdį užlieja ramybė, balsas išsilygina – ir jau kaip krištolinis kyla bažnyčios skliautuosna, sklando palei vitražo langus ir angelų veidus. Visa tai trunka ilgai, labai ilgai, kol maldininkai pamažu it užburti pradeda keltis, didingai giedodami ir žegnodamiesi:
– A–a–amen!
Pakeliu galvą, suprakaitavusia ranka nusibraukiu akis. Prieky tebešmėžuoja plati, patikima Jokūbo nugara, nuo jos sklinda garai ir kažkokie keisti garsai – lyg daina, lyg malda, lyg seniams būdingas bambėjimas. O nuostabiausia – mėnesienoje blizga ne tik kranto kupra, bet ir raudonas mūsų automobilio stogas! Kaip didelis skritulio bumbulas...
Aš gyvas! Ir būsiu namie! Ir išdidžiai, triumfuodamas paklosiu ant stalo samanos žalumo lydeką! Ir mes trise sėdėsim už Kūčių stalo, paeiliui ragausim visus 12 patiekalų –  neįskaitant kalėdaičio, pradedant silke su morkomis ir baigiant kūčiukais šiltame, saldžiame aguonpienyje... Mano krūtinę užlieja toks džiaugsmas ir meilė visam pasauliui, tokia nežemiška palaima, kad nuo jausmų antplūdžio beveik užspringstu; atgavęs kvapą, šaukiu Jokūbui: 
– Su kuo ten šnekėjais? Jokūbas sustoja, prisitraukia dėžę, sėdasi sunkiai alsuodamas. Veidas pavargęs, šlapias, bet laimingas. Statmenai laikomas grąžtas primena piligrimo lazdą.
– Žinai, aš ką tik perėjau Sinajaus dykumą! Iš Egipto vergovės – namo! Man atrodė, lyg būčiau ėjęs 40 metų...
– Ir aš panašiai jaučiuos. O tu dabar panašus į Mozę.
– Jei būčiau tikras senas žydas, ne Joškė, o Moišė, būčiau meldęsis. Betgi aš Joškė, ne Moišė – ir nemoku nė vienos maldos! Tai žinai, ką dariau? Neatspėsi!
– Keiksnojai mane?
– Tave? Už ką? Greičiau savo seną kvailą galvą... Visą savo gyvenimą spėjau pamatyt, visas nuodėmes. Ir tuo pačiu metu dainavau rusų kareivių maršus, su kuriais kadaise žygiuodavom...
– Nagi? Jokūbas giliai įkvepia; atkraginęs galvą, užvertęs akis ir stambią, mėsingą nosį mėnulin, it koks kantorius iš visos krūtinės užplėšia:

Neplač, devčonka, projdut doždi,
Soldat verniotsia – ty tolko ždi!..


Šiaip jis dainuoja be galo švelniai ir lyriškai, tiksliau – jausmingai. O štai dabar – rėkia, baubia kaip nuo saito nutrūkęs jautis!
– Čia – karo metų?.. – suabejoju.
– Sakai, ne? Gal ir susimaišė. Bet koks dabar skirtumas?! Svarbu, kad turėjau pas ką  žygiuoti maršo tempu.
– Žinoma, – sukrūpčioju lyg nuo tramdomo juoko, lyg nuo konvulsingo drebulio – tolstančios perkūnijos aidų...
Pamažu atšylu, atitirpstu tarsi atlydžio sniegas – ir niekur nebenoriu skubėti! Gimimo stebuklą galima pagerbti ir ant ledo... Juodo aksomo altoriuj spindinčios auksinės žvaigždės, jaučiu, puikiai mato, supranta, kas nūn dedasi mudviejų širdyse.

Widget is loading comments...
Comment Form is loading comments...