Esu anykštėnas, Šventosios
vaikas – gimiau ir augau ant dešiniojo Šventosios kranto. Gimiau pušimis
kvepiančiame, vandenim ribuliuojančiame, tačiau pokario baimės purtomame
kaime; dar prieš tai, kai mama penktą
mėnesį nešiojo mane, paskendo mano sesutė Rimutė – ji paliko man nerimą ir savo
vardą. Partizanai, stribai, plėšikai... Tėvas dvejus metus laukė progos kelti
mano krikštynas; kai jas iškėlė, aš jau stačias gėriau spanguolių kisielių.
Esu rudens
sekmadienio ir Svarstyklių, prisirpusių šermukšnių ir rasotais voratikliais
apkibusių grybų vaikas. Man išties lengviausia kvėpuoti spalį, o ką nors
pasirinkti, apsispręsti visuomet nelengva. Ilgai bijojau tamsos: naktį
palangėj, už durų čežėdavo, dunksėdavo pavojingi garsai. Jiems pasigirdus, mama kišdavo vaikus palovėn
– kniūbsčias gulėdavau ant žemėtų, suvytusių bulvių ir įsitempęs laukdavau, kas
bus toliau. Labiau už viską bijodavau būti išvilktas viešumon, į šviesą...
Nemėgstu būti dėmesio centre ir dabar. Man geriausia tūnoti kur nors vienam upės ar ežero užutėky su meškere rankoje. Vis dėlto per gyvenimėlį spėjau apkeliauti nemažai šalių, susipažinti su spalvingomis asmenybėmis: nors Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, duoną pelniausi iš žurnalistikos. Rašytojų sąjungoj atsidūriau išleidęs dvi poezijos knygutes, lyriškomis akimirkomis ir dabar sudėlioju kokį eilėraštuką.
Vis dėlto daugiausia jėgų ir laiko atidaviau publicistikai, prozai, dokumentikai, ir to nėmaž nesigailiu. Netgi esu įstikinęs, jog tikrovės viražai, paradoksai ir dramos smarkiai pranoksta drąsiausias fantastų išmones. Gaila, kelis dešimtmečius reikėjo pasitenkinti vien „teigiamų“ pavyzdžių atranka. Užtat dabar išsijuosęs šlovinu, pirmenybę atiduodu pilnakraujei konkretaus žmogaus (įskaitant ir save) kasdienybės istorijai, išgyventam skausmui ir meilei, atradimams ir viltims.
O mano didžiausia viltis ir geidžiamybė nėra kuo nors išskirtinė: prigimtine kalba (ji nė iš tolo neprilygsta kalbėjimui) pasakyti žmonėms tai, kas jiems iš tiesų galėtų būti svarbu, įdomu, naudinga. Kad ir kaip vengčiau patoso, negaliu nepabrėžti tautinės saviraiškos būtinumo: šiuo metu – antrajam XXI amžiaus dešimtmety – pirmiausia žiūriu į gyvus ir išdidžius, laisve ir pasitikėjimu trykštančius Lietuvos namų langus – kur jie, kiek jų?..
