Persiritęs per 60, Anykščių šv.Mato bažnyčios gimimo metrikos knygoje radau man skirtą įrašą – ir sužinojau, jog turiu antrą vardą – Povilas!
Kažkas gimtuosiuose Pesliuose nutraukė tetę su manim…
Anykščių 1-osios septynmetės mokyklos 1 klasė. Tupiu 1-oje eilėje tarp Laimos Kėkštaitės ir Ritos Ruigytės (A.Vienuolio globotinės).
Ir tetė, ir mama visą gyvenimą didžiavosi ne tik užaugintais vaikais (iš 7 liko 3…), bet ir pačių rankomis pasistatytais namais Žvejų gatvėje.
1958 metais priėjau prie Pirmosios Komunijos. Bažnyčioje prie altoriaus garsiai skaičiau maldą. Mama buvo laiminga…
Kalniukas prie maudyklos – strategiškai svarbi vieta!
Mokinys buvau ne tiek stropus, kiek baukštus ir klusnus – na, kaip kareivėlis...
Su Bronyte Navickaite vaidinome J.Švarco pjesėje “Sniego karalienė”. Ji – Gerda, aš – Kajus. Su spektakliu apkeliavome visą rajoną.
“Sniego karalienės” aktoriai. 1-oje eilėje 1-mas iš dešinės – būsimasis Seimo narys Leonas Alesionka, 2-ra – Kovo 11-osios Akto signatarė Irena Grikštaitė-Andrukaitienė, kairiajame kampe – prof. Rimanto Plėščio galva, 2-oje eilėje 4-tas iš kairės – tolimojo plaukiojimo šturmanas ir kapitonas Stasys Šenavičius.
1963 metų pavasario ekskursijoje į Utenos rajoną, prie Linkmeno ir Ukuojo ežerų. Su klasioku Antanu Valenta pripešėme tiek kuojų, kad nebepajėgėme suvalgyti, tad kaime mainėme į grietinę.
1965 metais Anykščių J.Biliūno vidurinės mokyklos turistai, vadovaujami mokytojo Jono Juknevičiaus, įveikė aukščiausią Karpatų kalną – Hoverlą. Prie obelisko – su klasės ir suolo draugu Vidu Lagūnu.
Būdamas studentas, kažkaip su tete atsidūriau prie Puntuko. Pasijutau esąs didelis.…
1974 m. vasarą su Kauno kalnų turistais įveikiau kelias Šiaurės Kaukazo perėjas.
Po po abitūros išleistuvių Laimės žiburio papėdėje šampano buteliuose užkasėme savo didžiausias svajones. Aš labiausiai troškau įstoti į Vilniaus universitetą. Pavyko…
“Jaunimo gretų” redakcijoje iš pradžių skaičiau korektūrą, tvarkiau stilistiką. Ne juokai – darbuotis pačiame Vilniaus centre, LLKJS CK pastate!
Visos vasaros – Anykščiuose, prie Šventosios. Vežimėlyje – pirmagimis sūnus Rūtenis.
O čia jau Vilnius, Smėlio gatvė – ir visos trys atžalos: Rūtenis ir Nerijus, tarp jų – sesutė Viltė.
Žurnalistų ir karo veteranų žygis Baltijos kovų keliais. Svečiuojuosi sargybos laive “Lietuvos komjaunuolis”. 1982 m.
Vilniaus jaunieji rašytojai susitikinka su skaitytojais. Iš kairės: Arvydas Valionis, Jonas Kalinauskas, Alfredas Guščius, Jurgis Kunčinas, Rimantas Vanagas, Eugenijus Valotka, Viktoras Brazauskas, Viktorija Prėskienytė. 1982 m.
Trys seserys Blažytės: mama Leonora, Marytė, Elena (vienuolė).
Su bičiuliu Jurgiu Kunčinu nuvykome į Rygą, pas kolegas iš laikraščio “Padomju jaunatne” redakcijos. 1973 m.
Tokį mane autobuse “pagavo” Onos Pajedaitės fotoobjektyvas. 1978 m.
Netrukus po mamos laidotuvių – Z.Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią praėjusių metų poetinį debiutą. Kairėje – mane atlydėjęs rašytojas Vytautas Sirijos-Gira. Naisiai, 1979 metų gegužė.
Su Pedagoginio instituto Klaipėdos filialo šokėjais keliaudami po Kazachstaną, metalurgų mieste Temirtau netikėtai susitikome vietos lietuvį. Dešinėje – klaipėdietis dėstytojas Edmundas Ganusauskas.
Literatūros vakaras J.Biliūno vidurinėje mokykloje. Antras iš kairės – direktorius, buvęs klasės vadovas Vaclovas Bražėnas, ketvirtas – dailėtyrininkas Vytautas Balčiūnas, mokytoja Sofija Pakalnienė, “Moksleivio” vyr. redaktorius Rimantas Vanagas, jaunasis rašytojas Valdas Papievis. 1983 m.
Kartais juokauju, kad Jeruzalę pažįstu geriau nei Kauną... Izraelyje esu netrumpai lankęsis tris kartus, lietuvių ir žydų santykiams skirtos 2 mano knygos. Šiuokart (1996 m.) - susitikimas Lietuvos ambasadoje Tel Avive, kairėje – kino operatorė Laima Pangonytė ir ambasadorius Romas Misiūnas.
Žurnalistai Briuselyje buvo Lietuvos pasiuntiniai, populiarinę šalies įstojimą į ES ir NATO. Klaipėdietis fotomenininkas Antanas Stanevičius vidurnaktį Briuselio gatvėje „pagavo“ mane ir kolegą žurnalistą bei poetą Steponą Algirdą Dačkevičių susipažįstančius su egzotiška praeive...
Kaip nesidžiaugsi, Ramiajame vandenyne ištraukęs visai padorių ešerių?! Santa Barbara, 2001 m.
Su Bogotos lietuve, dailininke Nijole Sivickas de Mockus tarp kaktusų (ar ne metafora?) pozuojame Kolumbijos kalnuose, kuriuose šeimininkauja nežinia kuri iš keturių priešiškų kariuomenių. 2001 m.
Milžinas Andre Wecstrom (kairėje) – mano knygos “Pabėgėlė” herojės Valerijos Žilinskienės-Wecstrom sūnus. Santa Barbara, 2001 m.
Besisvečiuojant Paryžiuje, bene labiausiai įstrigo “susitikimas” su ponu Bynu… 2007 m.
Nijolė Sivickas de Mockus kartkartėm apsilanko Anykščiuose, nes čia palaidoti jos tėvai – gydytojas Antanas Sivickas su žmona Elena.
Antanas Mockus, pasaulinio garso mokslininkas ir politinis veikėjas, buvęs Bogotos meras ir dukart kandidatas į Kolumbijos prezidentus, nesididžiuoja šlove – mielai atvyksta į Anykščius…
Su žmona Vijoleta (dešinėje) neretai pasitinkam bičiulius iš Izraelio.
Garsiajam kompiuterinių sistemų architektui Algirdui A.Avižieniui Anykščiai – sugrįžimas į istorinius namus…
Viešnages Los Andžele smagu prisiminti jau vien todėl, kad jame nepamainomu vedliu buvo profesorius Algirdas.
Sąjūdžio 25-mečio minėjime prie Rašytojų sąjungos rūmų susitikau seną jaunystės laikų bičiulį Danielių Mušinską.
Londone, Green parke, su Sesilu Helmanu (gydytoju, antropologu, rašytoju, dailininku) apsikabinome neatsitiktinai: jo giminės šaknys – Anykščių žemėje. 2006 m.
Senelis visada gerai nusiteikęs, kai jį aplanko anūkė Daina iš Miuncheno.
O laisviausiai jaučiuosi žvejo “ekipiruotėj”!
Keliauju tik su žmona: Vijoleta – ji bendražygė, namų siela ir, kaip žmonės sako, mano Mūza…
Smagu svečius pasitikti, smagu ir išlydėti…
Kai, įgyvendindamas projektą AKIM (aukštosios kultūros impulsai mokykloms), porą metų važinėjau po Lietuvą, ne sykį mane lydėjo žmona. Radviliškyje mudviejų akį patraukė senovinis garvežys… 2012 m.
Vytautui Kernagiui esu ne sykį spaudęs ranką, o štai jis jau ir paminklas…
Pats sau patinku retai…
…“vaizduoju”, nes mane prie Koplyčios fotografuoja pats Romualdas Rakauskas…
…bandau suprasti, ką reiškia Anykščiuose gauti A.Baranausko premiją…
Žmonės sako, kad mėgstu pajuokauti, - gal tikrai?..
Kuršių mariose patyriau konfūzą: iš vilos Pervalkoje išplaukiau su gelbėjimosi liemene (taip buvo liepta), o netrukus paaiškėjo, jog irklai siekia dugną…
Nors triukšmo ir šurmulio nemėgstu, kažkaip vis pasiseka atsidurti kokioje nors šventėje…
Kartais ir būdamas namuose tampi korespondentų (šiuo atveju – radijo) taikiniu.
Didžiausiu savo gyvenimo atradimu laikau savo senelio Petro Blažio kūrybą. Pasirodo, jo būta vieno garsiausių XX amžiaus pradžios kryždirbių Anykščių krašte! Vienas jo kryžius (tiksliau – likučiai) tebestovi Užuožeriuose, Šilinskų sodyboje.
Vienas iš Petro Blažio kūrinių, saugomų Kaune, Nacionaliniame M. K.Čiurlionio muziejuje – altorėlis Švč.Mergelei Marijai .
Svečius iš užsienio šalių paprastai pasitinkame iškeltomis jų vėliavomis – Ukrainos, Izraelio, JAV ir kt.
Mano gimtinės, taigi ir mano paties ištakos – Šventoji, daugelio mano knygų herojė.
O gimtųjų Peslių malūną užfiksavo 1943 metų vasarą prošal plaukęs garsusis hidrografas St. Kolupaila – ir tai vienintelė išlikusi malūno nuotrauka, nes po metų jį sudegino besitraukiantys vokiečiai.
Draugiški bičiulių dailininkų (I.Martinaičio, S.Povilaičio, A.Ūžos, R.Oškučio) ) šaržai man primena žmogų, kažkuo panašų į mane…
Draugiški bičiulių dailininkų (I.Martinaičio, S.Povilaičio, A.Ūžos, R.Oškučio) ) šaržai man primena žmogų, kažkuo panašų į mane…
Draugiški bičiulių dailininkų (I.Martinaičio, S.Povilaičio, A.Ūžos, R.Oškučio) ) šaržai man primena žmogų, kažkuo panašų į mane…
Draugiški bičiulių dailininkų (I.Martinaičio, S.Povilaičio, A.Ūžos, R.Oškučio) ) šaržai man primena žmogų, kažkuo panašų į mane…
Šitaip mano keliones po Sibirą "įamžino" dail. Rimtautas Oškutis
2020 metų rugsėjį senoji Anykščių sinagoga gerai valandai atgimė naujam gyvenimui. Respublikos jaunieji architektai autentiškoje istorinėje aplinkoje išgirdo sukrečiantį pasakojimą apie Anykščių žydų likimus.